Kovo 16-osios, Knygnešio dienos, paminėjimas Suoste prasidėjo Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčioje Šv. Mišiomis, po kurių pagerbti visos Lietuvos knygnešiai. Skambant kanklėms (kankliavo meno vad. Z. Bėliakienė), skambėjo eilės ir garbingų Lietuvos vyrų mintys apie lietuvišką žodį.
Pagarba lietuviškam žodžiui
Bažnytėlėje susirinko nemažas būrys Bėliakų giminės, kuri kilusi iš tų pačių, Knygnešių karaliumi Jurgiu Bieliniu tituluojamo, šaknų. Šalia bažnyčios – Jurgio Bielinio kapas. Ant jo uždegėme žvakę, kartu su kunigu P. Bartkevičiumi pasimeldėme.
Kas galėjo pamanyti, kad atokiame Lietuvos pakraštyje galėtų užgimti žmogus, kuris neleis pamiršti gimtojo lietuviško žodžio, nepasiduos baimei būti sugautam žandarų, bet nugalėjęs visus sunkumus, keliaus kartu su kitais šalies knygnešiais parnešti spausdintą, uždraustą lietuvišką spaudą. O juk buvo laikas, kai ponai stengėsi vaikus išmokyti tik prancūziškai kalbėti. Aukštesniam luomui save priskiriantys kalbėjo lenkiškai. Lietuviška spauda buvo uždrausta 1864 – 1904 metais carinės Rusijos, todėl dabar reikia žemai nulenkti galvas, kad dėka knygnešių ir paprastų žmonelių buvo išsaugota seniausia kalba Europoje.
Knygnešystės tąsa – bibliotekininkai. Spaudos niekas nedraudžia, tik imk ir skaityk. Kaip prisimena ilgametė Suosto kaimo bibliotekininkė Aldona Kolupailienė, senukams knygas pati nunešdavo. Dažnokai vaikai, atėję į biblioteką sau pasirinkti knygelių, dar pateikdavo ir senelių sąrašėlį, kokių knygų norėtų paskaityti. Skaitytojai labiausiai mėgdavo lietuviškus rašytojus – J. Avyžių, A. Venclovą, J. Baltušį, o pačiai Aldonai labiausiai patiko A. Zurbos knygos, todėl šio rašytojo knygas namuose turi ir saugo.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Ultimatumas Šiaulių vicemerui: postas ar narystė partijoje?