Vasarą lankantis Medeikių kaime pamačiau besiganantį gražų arklį. Nustebau, nes dabar arklį pamatyti – egzotika. Tas pats, kaip anksčiau į Rygos zoologijos sodą nuvažiavus į žirafą paspoksoti. Kas šiais laikais sumąstė arklį auginti? Pasirodo, kad tai Aloyzas Balčiūnas – arklį auginti buvo jo gyvenimo didžiausia svajonė.
Nepavykęs cirkas
Arklį turėjo Aloyzo Balčiūno senelis, turėjo Aloyzo tėvelis, o dabar turi ir pats Aloyzas. Seneliui arklys – suprantamas dalykas. Transporto priemonė. Į bažnyčią, į miestą nuvažiuoti ar gimines aplankyti – tik su arkliu. Autobusų, tuo labiau automobilių, nebuvo. Tėveliui arklį patikėjo kolūkis. O Aloyzui apie arklį liko tik pasvajoti.
Lietuvai tapus laisvai, Aloyzas ėmė ir savo svajonę įgyvendino. Vieną gražią dieną jaunas kumeliukas jau stovėjo Balčiūnų kieme. Jam paaugus ir sustiprėjus, išsivedė Aloyzas jį į kiemą. Nutarė pabandyti uždėti pavalkus, pakinkyti. Šio reginio pasižiūrėti į kiemą išėjo Aloyzo vyresnioji dukra ir nedidelis sūnelis. A.Balčiūnas juokiasi: “Dukra Vaida atsisėdo ant malkų krūvos, pasiėmė į glėbį broliuką ir sako: “Pasižiūrėsim dabar cirko!” Juk galvojo, kad pirmą sykį pakinkytas arkliukas mane ims nešioti po visą kiemą. Bet nieko panašaus neįvyko. Net pats nustebau. Iš pradžių bandė charakterį parodyti, stojo piestu, bet “šniojau” botagu per nugarą ir mano arkliukas tapo šilkinis, kaip avinėlis: ėmė žingsniuoti kaip senas, prityręs arklys. O dukra, nesulaukusi “cirko”, tepratarė: einam, broliuk. Nieko čia įdomaus.”
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Pomidoras svėrė beveik 800 gramų