Paskutinį spalio sekmadienį perėjome prie vadinamojo žiemos laiko. Pasukome laikrodžių rodykles valanda atgal. Tik nuo šio veiksmo nei dienos pasidarė ilgesnės, nei naktys – trumpesnės. Tas rodyklių pasukimas ne vieną išmuša iš vėžių. Biržietis Petras net po dviejų savaičių prie naujo laiko dar nepriprato. Ryto valandos lyg ir nėra tokios blogos. Diena prasideda anksčiau. Tačiau diena vos ne tuoj po pietų baigiasi. Stoja vakaras. Ir prasideda naktis. Kuri būna tokio ilgumo, kokio ilgumo jai tuo metų laiku priklauso būti. Nakčiai nė motais, kad žmonės laikrodžius sukioja. Petras prisiminė lietuvių liaudies pasaką, kaip ponas dieną ilgino.
Pavargo dieną ilginti
Toje pasakoje pasakojama, kad baudžiavos laikais vienam ponui vis atrodė, kad baudžiauninkai per mažai darbų padaro. Pykdavo, kad dienos per trumpos. Nuėjo ponas pas meistrą, kad padarytų daiktą, kuriuo būtų galima dieną pailginti. Sumanus meistras pasiūlė padaryti dienos ilginimo mašiną. Tik tą mašiną reikės pačiam ponui be perstojo valdyti. Ponas sumanymui pritarė. Meistras paėmė ratus, užmovė juos ant ašies, pritaisė rankeną ir liepė ponui sukti. Ponas ėmė sukti. Suko, suko. Pavargo. Pamatė, kad diena taip pailgėjo, jog jos galo nesimato. Ir nusprendė dienos neilginti. „O štai didieji pasaulio ponai vis dar nori dieną pailginti?! – stebėjosi Petras.
Tęsia keistas tradicijas?
Su Petru prisiminėme, kad pirmą kartą vasaros laikas, taupant resursus, buvo įvestas 1916 metais Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu. Šiek tiek vėliau laikrodžiai pradėti sukioti Jungtinėje Karalystėje. Pirmą kartą Europos Sąjungoje dėl vasaros laiko įvedimo buvo sutarta 1980 metais. Lietuvoje vasaros laikas buvo taikytas 1981-1989 metais. Panaikintas 2000 metais. Tik neilgai džiaugėmės. Mat mėgdžiodami ES, nuo 2003 metų pradžios Lietuvoje buvo įvestas antrosios laiko juostos laikas. Vėl pradėjome laikrodžius – pirmyn ir atgal – sukioti. Tačiau pasaulyje pradėta abejoti laikrodžių sukiojimo ekonomine nauda. Juk nebe tie laikai, ne balanos gadynė, kad sukiodamas rodykles galėtum ką nors sutaupyti. Ir žmonių sveikatai laiko pokyčiai aiškiai ne į naudą.
2019 metais Europos Parlamentas pritarė pasiūlymui, kad šalys narės laikrodžių nebesukiotų nuo 2021 metų. „Ir nenustojome! – pyko Petras. – Mat ES narės nesutarė, prie kokio – vasaros ar žiemos laiko reikia nustoti laikrodžius sukioti. ES galvoms visai nesvarbu, kad aš dėl to sukiojimo būsiu nemigą įsitaisęs!” Įtampai sušvelninti ėmėmės svarstyti, kas, apskritai, yra laikas. Suprantama, čia jau neapsėjome be pono Einšteino.
Laikas gali sulėtėti
1905 metais Albertas Einšteinas paskelbė teoriją, kad kiekvienam stebėtojui šviesos greitis vakuume yra vienodas visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šaltinio, nei nuo stebėtojo judėjimo greičio. Iš to daroma išvada, kad kuo greičiau stebėtojas juda, tuo lėčiau jam eina laikas.
Šis reiškinys vadinamas laiko sulėtėjimu: laikas greitai skriejančiame erdvėlaivyje, stebėtojo Žemėje atžvilgiu, tekės pastebimai lėčiau.
Dešimtmečiu vėliau paskelbtoje bendrojoje reliatyvumo teorijoje pateikiama platesnė ir geriau paaiškinta vizija. Ši teorija skelbia, kad laikas sulėtėja stipriame gravitacijos lauke. Pavyzdžiui, kurį aplink save kosmose sukuria planeta. Šis sąryšis buvo patikrintas, lyginant du atominius laikrodžius, iš kurių vienas yra ant žemės, o kitas – aukštai skrendančiame lėktuve. Ant žemės esantis laikrodis ilgainiui pradeda šiek tiek vėluoti. Skirtumas tampa labai realus: jeigu nebūtų atsižvelgta į reliatyvumo poveikį, GPS imtuvas kosmose, rodantis, kad iki degalinės liko 1 km, vos po vienos dienos suklystų dešimtimi kilometrų.
Turime laiko, kiek turime
Iš kosmoso nusileidę ant žemės su Petru sutarėme, kad laikas yra toks dalykas, kuris neatsinaujina. Net sveikatą susirgus galime vaistais pataisyti. Net savo išvaizdą grožio priemonėmis galime pakeisti. Tačiau kalendorinio savo amžiaus pakeisti negalime. Laikas mums teka viena kryptimi. Ir tikrai vieną kartą baigsis. Medicinos daktaro Juliaus Neverausko manymu, žmonės yra lygūs tik pagal du dalykus. Pirmasis – kad visi mirsime, antrasis – kad visi turime vienodai laiko. Pasak pono Neverausko, posakį “laikas – tai pinigai” reikėtų praplėsti. Laikas ne tik pinigai. Laikas yra viskas. Tai – meilė. Draugystė. Mokymasis. Visas mūsų gyvenimas. Pinigai – tik vertės matas, ir tai ne visada tikslus. Tikrasis visko matas yra laikas. Todėl laiką reikėtų branginti. Jo nešvaistyti.
Padainavome, ir atsiprašome
Po klaidžiojimų laiko koridoriais, su Petru prisiminėme Luko ir Virgilijaus Noreikos dainą “Laikas”. Kaip mokėjome, taip padainavome priedainį:
“Laiko nesustabdysi
Ir neatsuksi atgal.
Prieš laiką lygūs visi.
Laikas – visagalis”
Pabaigoje: atsiprašome už šį rašinį skaitant sugaištą laiką.