Prieš trisdešimt nepriklausomybės metų, šis Biržų rajono kaimas neteko net 70 procentų gyventojų. Įsikūrusi šalia Nemunėlio kilpos Pučiakalnė galėtų tapti turistų traukos objektu, tačiau realybėje merdėja. Apie kaimo dabartį ir perspektyvas Pučiakalnės bendruomenės namuose „Biržiečių žodis“ kalba su kaimo bendruomenės pirmininke Romalda Baniene, jos seserimi Birute Lapinskiene bei seniūnaičiu Aleksandru Lukinskiu.
“BŽ“: Kokia kaimo pavadinimo kilmės istorija?
A. Lukinskas: Girdėjau, kad pučekų buvo daug.
B. Lapinskienė: Yra versija, kad pavadinimas kilo nuo latviško žodžio „Pūce“. Tai yra pelėda. Matyt, kažkada čia jų daug gyveno.
R. Banienė: Vaikystėje teko šnekėti su senoliais, kurie sakė, kad neatmenamais laikais šioje vietoje stovėjo vėjo malūnas, todėl gali būti, kad pavadinimas susijęs su vėju. Man jo neteko matyti.
“BŽ“: Ar Jūsų kaime lankėsi rajono meras Vytas Jareckas ir domėjosi problemomis?
B. Lapinskienė: Geriau jau jo nematyti!
R. Banienė: Aš pasakysiu atvirai, kodėl mes nelaukiame savivaldybės vadovų. Kai valdžios atstovai sėdi mūsų bendruomenės namuose, jie – tokie geriečiai. Užsirašo visas problemas, pažada jas išspręsti, bet išvažiuoja ir pamiršta. Iki kitų rinkimų.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Pučiakalnė – kaimas Biržų rajono savivaldybės teritorijoje, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje, 20 km į šiaurę nuo Biržų, 8 km į rytus nuo Nemunėlio Radviliškio. Seniūnaitijos centras. Kaimas yra ties siauriausia Nemunėlio kilpos vieta. Į pietvakarius nuo kaimo teka Bėnupė, už kelių kilometrų į šiaurę yra šiauriausias Lietuvos geografinis taškas. 1989 metais Pučiakalnėje gyveno 219 žmonių. 1949–1993 metais tai buvo kolūkio „Auksinė varpa“ gyvenvietė.