Vyresnio amžiaus žmonės šią vietovę vadino Didžpanemune. Dabar autobusų stotelėje kabo užrašas, kad tai „Panemunė“. O prieš karą šioje vietovėje, ant Nemunėlio upės kranto, stovėjo dvaras priklausęs ponams Siesickams, kuris dar buvo Gandrų dvaru vadinamas. Kodėl Gandrų? Apie tai galime tik spėlioti. Siesickai, kaip yra manoma, valdė nemažai žemių, nes aplinkiniai miškai priklausė būtent jiems. Taip šie miškai vadinami ir dabar: Siesicko. Ir visi iškart supranta, apie kokį mišką eina kalba.
Broliai ąžuolai
Prisiminus mišką, nejučia vaizduotėje imsime piešti ąžuolą, mūsų miškų ir laukų galiūną. Lietuvoje, netoli Zarasų, turime Stelmužės ąžuolą – karšinčių. Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje, savo rankas – šakas — į dangų tiesė Sandariškių ąžuolas. Po metų našta suklumpa ne tik žmonės, bet ir medžiai. Abu šie galiūnai gyvena jau paskutinius dešimtmečius, o gal tai tik kelerių metų klausimas. Todėl nejučia akys ieško šių ąžuolų brolių. Juk turėtų jų būti ir daugiau. Gal tik niekas jų neužmatė? Važiuodama naujai nutiestu asfaltu Germaniškis – Sodeliškis – Biržai, kaip tik ties Didžiosios Panemunės (Panemunės) autobusų stotele, atkreipiau dėmesį į abipus kelio augančius ąžuolus. Abu stambūs, šakoti. Smalsumo vedama, pasikviečiau talkon anūkes, jų draugę ir saulutei linksmai šviečiant nulėkėme išmatuoti gražuolių ąžuolų.
Seniausias
Priartėjus prie medžių įspūdis tik sustiprėjo: stambūs, gumbais apėję kamienai, įspūdingo storio šakos. Pirmasis ąžuolas, kurį pasišovėme išmatuoti, auga P. Džiaugio dirbamo lauko pakrašty. Pasirinkę šį ąžuolą numeriu pirmu, nė kiek neprašovėme pro šalį. Išmatavus visus ąžuolus, pasirodė, kad šis ir yra pats storiausias ir taip pat – seniausias. Šio ąžuolo apimtis yra 7 metrai ir 42 centimetrai! Pagal apimtį nustačius amžių, paaiškėjo, kad šis ąžuolas žaliuoja beveik 300 metų! Neaišku, kie šis galiūnas dar žaliuos, nes jo viduje milžiniška drevė, kurioje tilptų kokie 6 žmonės, o gal net daugiau.
Trise auga
Antrasis ąžuolas auga D.Linkevičiaus valdose, šalia šniokščiančio, po lietaus patvinusio upelio. Šis ąžuolas beveik per pusmetrį plonesnis, tik 6 metrų ir 61 centimetro. O jo amžius būtų apie 260 metų. Anūkėms išbraidžius upelį, susiruošus važiuoti namo, atvyko ir pats D.Linkevičius. Jis dar sykį išviliojo mus išlipti iš automobilio, prasitaręs, kad tolėliau prie upės yra dar galingesnių ąžuolų. Pakeliui D.Linkevičius su užsidegimu pasakojo, kaip prieš keletą metų šias vietas iki tolimesnių ąžuolų buvo sutvarkęs, praretinęs medžius, išrankiojęs vėtrų išlaužytas šakas, išpjovęs užkrėstus uosius. Priartėję prie upės skardžio pastebėjome netoli vienas nuo kito tris senolius ąžuolus. Vyras labai susikrimto, kad du iš jų dar be lapų. Negi nudžiūvo? Gal jie dar sužaliuos, tik reikia lukterėti? Va, sako, ir šį trikampio formos skardį, tarsi Napoleono kepurę, taip pat buvo sutvarkęs iki pat dauboje bevingiuojančio upelio bei atvėręs panoramą į Nemunėlio upę. Sako, kad turėjęs planų sukonstruoti beždžionių tiltą per gilią daubą, kuria sruvena upelis. Abu sustoję pasvajojome, jeigu Dalius vėl šį upės skardį atlaisvintų nuo išstypusių medelių, gervuogių raizgalyno, nušienautų šią vietą, tai galėtų čia įsikurti nakčiai turistai, keliaujantys pėsčiomis ar dviračiais. Būtų puiki aikštelė palapinei ir laužavietei. Mano jaunosios kompanionės, įsitaisiusios storose ąžuolo šakose, taip pat užsisvajojo, sakydamos: „Galėčiau čia būti ir būti…girdisi upelio čiurlenimas, paukščių čiulbesys ir tyliai šnarančios medžių šakos…čia taip ramu, taip gera…“
Mylintis senus daiktus
Dalius tai tas žmogus, kuris ypač, jei galima taip išsireikšti, įsimylėjęs „senovinius“ daiktus. Iš šios meilės užgimė Sodeliškių dvaras, kuris žinomas visoje Lietuvoje. Be Sodeliškių dvaro, iš Daliaus sužinojau, kad ši „meilė“ skatina jį išsaugoti aplinkinių dvarų pastatų likučius, juos konservuoti, kad visai nesuirtų. Tik vis to laiko trūksta…Ir, neslėpkim, kad viskam reikalingi pinigai. Taigi geresnių laikų laukia Didžpanemunės dvaro ir dvarininko Krafto pastatų prikėlimas antram gyvenimui.
Pabaigai noriu palinkėti, kad galiūnai ąžuolai dar ilgai oštų, o Daliui palinkėsiu, kad jo svajonės teskleidžia sparnus ir kyla kuo aukščiau.
Pagal projektą „Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje”.
