Ar girdit, ar jaučiat – pavasaris! Ateina nešdamas Velykų – Kristaus prisikėlimo šventę. Ji mūsuose švenčiama pirmąjį sekmadienį po pirmosios pavasario lygiadienio pilnaties. Šiemet – balandžio 4-ąją. Margučių simbolika siekia pagonybės laikus. Pasidomėję, kaip biržiečių šeimose buvo ir tebėra marginami kiaušiniai Velykoms, supratome, kad populiariausias marginimo būdas yra svogūnų lukštais. Tačiau kiekviena šeima tai daro vis truputį kitaip, paįvairindama savais ritualais ir atradimais.
Kiaušinius dažydavo Velykų išvakarėse
Zita Samulytė-Balaišienė: „Velykoms kiaušinius dažydavome iš vakaro. Dažniausiai tai būdavo paskutinis, malonus vakaro darbelis.
Pagrindinis dažymo būdas – svogūnų lukštais. Dažniausiai šlapius kiaušinius apdėliodavome įvairių spalvų (raudono, geltono) svogūnų lukštais, po jais dar paspausdavome kokią augaliuko šakelę, susukdavome į skuduriukus, apvyniodavome tvirtai siūlu. Užpildavome šaltu vandeniu, virdavome. Gaudavosi įvairiausio margumo kiaušiniai.
Kiaušinius virdavome apie 10 min., į vandenį berdavome truputį druskos, pildavome lašelį acto“.
Dažniausiai margino vaikai
Aušra Trapulionytė-Butkauskienė: „Kiaušinius šeimoje dažydavome dažniausiai vaikai, vadovaujami mamos. Pats procesas vykdavo Velykų išvakarėse – Didįjį Šeštadienį. Visada dažydavome svogūnų lukštais – jų mama pririnkdavo į maišelį iš anksto (ruošiant maistą per savaitę lukštų visada prisikaupdavo). Jei lukštų netyčia nebūdavo, dėdavo pirktos vaistinėje džiovintos ąžuolo žievės.
Ąžuolo žievė dažo juodai. Žievės nuovirą naudodavome plaukų spalvai paryškinti, tad jos būdavo namie. Bet vietoj svogūno lukštų ji tikdavo tik iš bėdos, nes margučiams ruošti nuovirą geriausiai iš nedžiovintos ąžuolo žievės ir daugiau nei prieš savaitę…
Mes smalsiai laukdavome, kol kiaušiniai nusidažys rudu atspalviu. Būdavo pats įdomumas – kiekvienas stengėmės surasti savo „aprengtą“ kiaušinį ir, nuėmę žoleles, stebėdavome, kokios grožybės išėjo.
Bandydavome išvirtus kiaušinius ir skutinėti, bet mama duodavo neaštrius peilius, tai išraižydavome tik savo inicialus ar kokią snaigę (norėjosi pažymėti savąjį kiaušinį). Prieš sudedant į lėkštę, mama ją papuošdavo samanomis ir ėglių šakelėmis, o kiaušinius ištrindavo aliejumi, kad blizgėtų. Tokia lėkštė su gražiausiais margučiais stovėdavo matomiausioje vietoje. Mažiau margesni kiaušiniai būdavo patys pirmieji sudaužiami žaidimų metu ar suvalgomi, o gražieji būdavo palikti susikeisti, padovanoti“.
Svarbiausia, kad ryšku, kad spalvinga
Danutė Valinskaitė-Medinienė: „Kiaušinius dažydavome išvakarėse, šeštadienio vakare. Mano vaikystės laikais šeštadieniais dar vykdavo pamokos. Tai po pamokų labai skubėdavau į namus, nes laukdavo malonus ir atsakingas užsiėmimas – kiaušinių dažymas.
Dažniausiai kiaušinių dažymui naudojome svogūnų lukštus ir beržinių vantų lapus. Beržinių vantų lapuose pavirinti kiaušiniai – gelsvai žali, man labai gražūs. Prisimenu, kartą tėtė iš tvarto parnešė gal rieškučias smulkių šieno pakratų. Juos pavirinome ir sudėjome kiaušinius. Kiaušiniai nusidažė samanine spalva. Taigi, visko prisigalvodavome.
Dar kiaušinius margindavome vašku. Kartais mama turguje nupirkdavo medvilnei skirtų dažų. Kiaušiniai nuo jų nusidažydavo ryškiomis spalvomis ir mums, vaikams, labai patikdavo: raudoni, geltoni, mėlyni. Tada dar niekas nekalbėjo, kad tie dažai, pakliuvę į žmogaus organizmą, kenkia sveikatai. Svarbiausia, kad ryšku, kad spalvinga“.
„Kaip močiutė pamokė“
Vida Samulionytė: „Velykoms kiaušinius verdame (rašau esamuoju laiku, nes ta tradicija ,,kaip močiutė pamokė” tebegyvuoja iki šių dienų) Didžiojo Šeštadienio vakare, kai namuose jau turime šventos ugnies. Kiaušinius būtinai verdame ant krosnies, o pats paruošimas prasideda jau šeštadienio ryte.
Pagrindinė dažymo priemonė – svogūnų lukštai šieno pabiros, žolynai, arbata. Svogūnų lukštus pradedame atrinkinėti prieš mėnesį (dažymui atidedame įdomesnius: arba labai plonus- persišviečiančius, arba tuos, kurių spalva ryškesnė, arba ,,margučius”).
Kiaušinių paruošimas dažyti: imame didesnį bei ryškesnį svogūno lukštą, į ji įberiame šieno pabirų arba smulkių augalėlių: čiobrelių, medetkų lapelių ir kt., tada įdedame vandeniu apšlakstytą kiaušinį ir ant jo vėl užbarstome žolynėlių bei apgobiame didesniu svogūno lukštu. Jei žolynėlių neturime, vietoj jų beriame susmulkintus svogūno lukštus (dažniausiai raudonus), arba arbatą. Kiaušinį gerai apvyniojame siūlu, kartais dar ir į medžiaginę skiautelę. Taip paruoštus kiaušinius sudedame į puodą, apdedame svogūnų lukštais ir užpilame vandeniu, kad viską apsemtų ir paliekame mirkti iki vakaro.
Kai puodas su kiaušiniais užverda, nuimame nuo krosnies, ir nešame į lauką, kad pravėstų. Po 10-15 min., kiaušinius imame po vieną iš puodo, išvyniojame, nuplauname šaltame vandenyje, nudžioviname ir pablizginame aliejumi: užlašiname po 1-2 lašelius aliejaus ant kiaušinio ir rankomis jį tolygiai paskirstome.
Kiaušinius sudedame į krepšelį, padekoruotą kadagio šakelėmis, samanomis, o šv. Velykų rytą nešame pašventinti į bažnyčią. Po to daužome, valgome ir ridename.“
Vyriausybės pasiuntiniai Briuselyje – ne turistai