Šiandien neretai sielojamės dėl blogų kelių. Labai įdomu prisiminti vieną Vabalninko kelią, kuris dabar yra virtęs gražiąja Beržų, arba Meilės, alėja. Šiandien jos beržuose, nebijodami žmonių, jau įkurtuves daro kovai. Tačiau nedaug kas beprisimena šio kelio praeitį ir kiek nemalonumų turėdavo jo keleiviai.
Norint persikelti, reikėjo Nojaus laivo
Pokaryje Vabalninko žemės ūkio mokyklos direktoriumi dirbęs Jonas Jakštas prisiminimuose rašė: „Žemės buvo drėgnos, nesausintos, keliai blogi. Kartą už 150 metrų nuo dabartinio technikumo pastato važiavo per negilią įlomėlę ūkio vikšrinis traktorius KD-35. Jis taip giliai įstrigo, kad purvas apsėmė net kabiną. Išsikvietėme net tris galingus vikšrinius traktorius, kurie pagaliau „kaduką“ ištraukė.
Kitą kartą vėlų vakarą mane iškvietė ūkio darbininkas pranešdamas, kad kelyje į ūkį link Vabalos arklys purve skęsta. Užsidegę žibintus, vargais arklį ištraukėme iš dumblyno. To paties kelio atkarpoje pavasarį ar net ir vasarą po didesnių liūčių apie 30 metrų užliedavo mūsų kelią. Susisiekimui su kita ūkio dalimi pasidirbdinom stambią dėžę, kažką panašaus į Nojaus laivą. Kai pavyko įsitverti į Panevėžio melioracijos valdybos skvernus, buvo iškastas kanalas nuo buvusių klebonijos tvartų iki Vabalos upelio, žemes metant ant keliuko. Taip atsirado pylimas – kelias. Tą magistralę apsodinome beržais“.
Beržai mena 20 a. vidurį
Apie tai skaitome 1981 metais rašytuose buvusios technikumo dėstytojos Genovaitės Marčiuškaitės prisiminimuose. „Šiuo metu taip mėgstama moksleivių ir kitų pasivaikščiojimo vieta – beržų alėja yra sodinta 1958 metų pavasarį. Tais pačiais metais pasodintas ir tas gražus beržynėlis prie katilinės. Sodinome praktikų ir talkų metu. Alėją sodinti norėjome baigti gegužės 1-sios išvakarėse, bet nespėjome. Tada visi sutarėm, kad sodinti baigsime Gegužės 1-sios šventės anksti rytą. Ir taip, tik saulei patekėjus, visi kibome į darbą. Baigėme viską sodinti ir tada, persirengę ir pasipuošę, skubėjome į privalomą paradą.“