Sekmadienį prasidėjo adventas. Tiesa, jis kitoks nei prisimena senoliai. Dabar atėjo nauja vainikų pynimo tradicija dingo pasninkai. Senosios tradicijos mus po truputį palieka, išsinešdamos prisiminimus, koks tas gruodis būdavo mūsų senelių vaikystėje. Tačiau pastebima nauja tendencija – senosios tradicijos atgyja jaunosios kartos kasdienybėje.
Griežtas požiūris, įvairūs patiekalai
Iš Pabiržės kilusi 72 metų Danutė pasakoja, kad dabar pasninko jau nebesilaiko, tačiau puikiai prisimena, kaip būdama maža turėjo paklusti griežtoms tradicijoms.
„Be manęs šeimoje augo dar penki vaikai, todėl tėvai turėjo rimtą užduotį sočiai išmaitinti visus. Bet mamai sekėsi puikiai. Į advento tradicijas buvo žiūrima rimtai, todėl pasninko buvo griežtai laikomąsi“, – pasakojo Danutė.
Net ir valgymo laiko nebuvo galima laisvai pasirinkti. „Ne taip, kaip dabar, kai visi valgo kada nori. Anksčiau visi prie stalo sėsdavo kartu. Maisto gaudavome tiek, kiek paduodavo“, – sakė Danutė.
Patiekalų jos šeimoje buvo įvairių. Pasninko dienomis valgydavo bulves su raugintais agurkais, virtinius, tarkuotų bulvių plocinius. Pietums dažnai būdavo sriuba. Vakarienei šeima valgydavo zacirką, bulvių kleckus balintus pienu. Kai pieno nebūdavo, įsiberdavo cukraus – gaudavosi saldi sriuba. Jei šeimoje sukdavo sviestą, vakarienei skanaudavo virtas bulves, kurios būdavo pagardintos raugintais agurkais sumaišytais su grietinės puta.
„Šventėms mama gamindavo naminius makaronus. Iškočiodavo tešlą, suvyniodavo, perlenkdavo per pusę ir kampeliais pjaustydavo“, – prisimena pašnekovė.
Advento vainiko tradicijos šioje šeimoje nebuvo. Ji atsirado neseniai iš užsienio šalių. O ir švęsti senais laikais nebuvo galima. Todėl pasninkas buvo tarsi tylus ir ramus švenčių laukimas.
Tėvų įdiegtų tradicijų neapleidžia
81 metų skrebiškietė pasakojo, kad nuo vaikystės pasninko laikosi. Genovaitė sakė, jog jos tėvai šią tradiciją įskiepijo taip giliai, kad šiandien ir moters vaikai, ir anūkai pasninko laikosi sąžiningai. Pasak skrebiškietės, anksčiau pasninko dienomis maistas buvo paprastas. Žuvis, silkė, blynai. Šiandien niekas nepasikeitė. „Nors maisto yra įvairaus, nuo stalo nesitraukia silkė ir žuvis“,- pasakojo moteris. Genovaitė sakė, jog kai ji buvo maža advento vainiko tradicijos nebuvo. „Galbūt todėl, kad negyvenome labai pasiturinčiai“,- svarstė moteris. Pasak jos, vainiko tradicija šeimoje atsirado prieš maždaug dvidešimt metų. Todėl dabar vainikas – neatsiejama šeimos švenčių laukimo dalis. Kadangi vainiką gaminasi namie, žvakes perka arba iš bažnyčios, arba iš parduotuvės.
Prisimena nuotrupas
Biržietė Neringa prisiminimais nusikėlė apie dvidešimt metų atgal. Nors šiandien ji pasninko nebesilaiko, tačiau pamena, kaip baba vaikystėje šių advento tradicijų laikytis versdavo. „Nors pilno pasninko ir nesilaikydavome, tačiau mėsos didžiosiomis dienomis prieš šventes nevalgydavome. O ir apsivalgyti neleisdavo“,- pasakojo moteris. Nors ir vaikystę Neringa prisimena nuotrupomis, tačiau susilaikymas nuo mėsos valgymo turi įskiepį dar ir šiandien. Todėl mėsos didįjį penktadienį dėti ant stalo privengia. Pasak Neringos, baba šeimai gamindavo žuvį, kitus patiekalus ir blynus iš sėlenų. „Tiksliai iš ko buvo gaminami blynai nežinau, tačiau jie buvo labai skanūs. Deja, taip niekada babos ir nepaklausiau recepto“,- sakė pašnekovė.
Pasninko esmė ne mėsos nevalgymas
Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Jonas Morkvėnas pasakojo, kad krikščionybėje yra dienos, kuriomis susilaikoma nuo tam tikrų valgių. Pasninkas, pasak klebono, yra susilaikymas, kuris veda į kilnesnį tikslą. Nebūtinai tai turi būti susieta su maistu. Pasninką galima taikyti ir savo veikloje, atsisakydami vienos veiklos ir užsiimant kita veikla, kuri galbūt ne tik mums, bet ir kitiems atsilieps teigiamai. „Todėl pasninkas nebūtinai yra mėsos nevalgymas“,- sakė kun. J.Morkvėnas. Didžiausia esmė kiekvieną penktadienį susilaikyti. Tarkim, pietus valgau paprasčiau, todėl tuos penkis ar dešimt eurų, kuriuos išleidžiu paprastai skiriu kažkam prasmingo. „Tai yra tikroji pasninko esmė, kurią, deja, išstumia šiuolaikinis pasaulis. Krikščionybėje taip elgiamės kiekvieną penktadienį, ne tik per adventą ar Gavėnią. Kadangi ta diena yra Kristaus kančios diena, todėl mes turime save apriboti dėl kažko kilnesnio.
Šiandien kitaip
Nors adventas iš mūsų gyvenimo ir nedingo. Tačiau žmonių požiūris į didžiąsias metų šventes skiriasi. Kol vieni laukia Kristaus gimimo, kiti laukia Kalėdų ir dovanų dienos. Galbūt todėl senosios tradicijos mus po truputi palieka išsinešdamos visus prisiminimus koks tas gruodis būdavo mūsų senelių vaikystėje. Kadangi ne vienas pašnekovas pasakojo apie vaikystėje per adventą valgomą zacirką. Norėdama paragauti to skonio, kokį jautė valgydami advento maistą seneliai, proseneliai, paprašiau močiutės pagaminti zacirkos ir man. Nors vaizdas ir neviliojo, įsidėjus sviesto ir cukraus, kaip močiutė pasakojo, paragavau. Keista, bet skonis ištikrųjų priminė ir mano vaikystę. Nes pažadino prisiminimą, kad šį patiekalą gamindavo ir man mažai. Todėl kartais nereikia daug, jog prisiminimai sugrįžtų.
Kelionių maršrutas: apleistos Šiaulių centro vietos