Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. (Rom 8,9)
Ar esi dvasingas žmogus? Ką atsakytumei į šį klausimą? Yra skirtingi dvasingumai. Kuo pasitiki, toks ir tamstos dvasingumas. Tikime tiesą, o melą atmetame. Dvasingumas ir tiesa susiję. Viena, kai tiki save, o kita, kai patiki kitu. Juk svarbu, kam atiduodi savo laisvę?
Yra daug žmonių, kurie tiki save ir sąmoningai atmeta bet kokį “išorinį” dievobaimingumą. Turi savo tiesą, savo vertybes: “kas gerai yra man, yra gėris apskritai”. Tokios dvasios žmogus sakytų: “esu geras žmogus, pasitikiu savo gebėjimais ir juos tobulinu.” Ir dažnas toks save laiko dvasingu.
Bet daug daugiau yra žmonių, kurie nerizikuoja deklaruoti savęs ateistais. Tam tikrais gyvenimo momentais, kokį vieną kitą kartą per metus, iškilus poreikiui, “pasinaudoja religine paslauga”. Tokį dvasingumą įvardinčiau “humanistiniu”. Tikėjimas savo žmogiškumu. Žmogus nėra vien materialus kūnas, bet ir jame gyvuoja žmogaus dvasia. Kūniškas dvasingumas – savo paties dieviškumo išpažinimas. Apsivilkimas savo teisumo rūbais, atsisėdimas į savo gyvenimo sostą. Nelengvas kelias.
Gyvename su kitais panašiais žmonėmis. Neišvengiamai bus sprendžiamas klausimas: kurio dvasiai paklusti? Kurio aštresni dantys ir didesnė masė, daugiau pinigų ir pan. Teks paklusti tam, kuris turi jėgą. Žemėje didelę jėgą turi piktoji dvasia, šėtonas. Taip valdo ir yra valdomi kūniškieji žmonės. Valdomi kūno dvasios. Biblijoje tokie nevadinami dvasiškais, bet kūniškais. Nes juos valdo kūno dvasia, prieš gundytoją nupuolusio žmogaus dvasia. Ir šie nepriklauso Kristui. Priklauso velniui. Jie mano, kad jiems viskas priklauso. Net Kristus. Kai to prireikia. Kai prireiks, bus galima ir pasimelsti ir apsirengti religingumo rūbu. Vis viena, tikrasis garbinimo ir tikėjimo objektas bus vidinis “aš” arba kūniškoji dvasia, velnias.
Krikščionis su kūno dvasia kovoja visą gyvenimą. Ir tikrai pralaimėtų, jei ne Dvasia iš aukštybių. Iš anapus. Dievo Sūnuje Jėzuje Kristuje gyvuoja kita – Dievo arba Šventoji Dvasia. Jos apsaugoje gyvenančius žmones apaštalas Povilas vadina turinčiais Kristaus Dvasią. Jėzus liudija: “aš esu tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip per mane”. Kas nėra Kristuje, tas liks savyje ir mirs. O kas bus Kristaus Dvasioje – gyvens, nors ir mirtų, nes Jėzus Kristus gyvena Dievo Tėvo dešinėje. Ar pajėgi priimti šią tiesą? Išsižadėti savo kūno laisvės ir pasiduoti Kristaus laisvei? Priimti Jo mokymą, vertybes. Atiduoti Jam savo gyvenimą. Iki nuogumo nusimesti savo purvinus nuodėmės skarmalus ir drąsai išpažinti: Viešpats Jėzus Kristus yra mano Valdovas! Tau priklausau, Jėzau…Taip gimsta dvasiniai žmonės.
Rimas Mikalauskas