Ar yra žmogus šioje Žemėje, kuriam neskaudėjo? Ar yra bent vienas, kuris nebuvo piršto įsipjovęs? Ar yra tarp mūsų bent vienas, kuris nieko neprarado? Svajonės. Sėkmės. Darbo. Plaukų nuo galvos. Atminties. Pinigų... Mylimojo ar mylimosios dėmesio, meilės... Tačiau labiausiai skauda, kai išeina mums artimi žmonės. Išeina. Tarsi negrįžta. Mat palieka nebaigtų darbų. Neatidaro garsiai namų durų. Netarškina šaukštu prie valgių stalo...
Komentaras be jokios politikos
***
Tačiau Išėjusieji į mūsų mintis ir namus sugrįžta tamsų rudenį. Kai prasideda Vėlių dienos. Pirma iš tokių vėlių svečiavimosi ir apsilankymo diena – spalio 28-oji – Vėlių Paminėklų diena. Senovėje spalio 28 dieną lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Į jį suveždavo rudens gėrybes. Būdavo nuimtas derlius, tad tas turgus tapdavo žemdirbiškų darbų pabaigtuvių švente. Buvo tikima, jog šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, kad galėtų nusimaudyti vėlės. Teisingas požiūris, juk išėjusieji visus metus mums darbuose padėjo. Prisimindavome jų patarimus, sunkią valandą girdėdavome teisingą žodį. Tegul nusiprausia. Dabar pirčių neturime daug. Tačiau daugelyje mūsų būstų žiemą vasarą būna karšto vandens. Tad nusiprausti nei namiškiams, nei vėlėms bėdų neturėtų kilti. Praustis reikia, juk nuo seno žinoma, kad švariuose kūnuose – švaresnės mintys. Švarios mintys, švarios vėlės – ir ne toks jau niūrus rudenėlis.
***
Po kelių dienų – lapkričio 1-ąją – minėsime Visų Šventųjų dieną. Šią dieną pagerbiamas po mirties šventaisiais paskelbtų žmonių atminimas. Europoje žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu. Tikėjo šventųjų pagalba. Jiems melsdavosi. Prašydavo užtarimo sunkią valandą. Dėkodavo už paramą. Seniau, kai bažnyčia buvo neatskirta nuo valstybės, visiems kūdikiams, gimusiems katalikų šeimose, buvo suteikiami šventųjų vardai. Tie vardai žmonėms tapdavo savotiškais angelais sargais. Gal net panašiai, kaip „Bavarijos“ dainoje: „Angelai lūpomis bėgioja. Angelai – bučinius nešioja. Angelai – širdeles vilioja taip lengvai…“|
***
Lapkričio 2-oji – Mirusiųjų atminimo diena. Ši diena dar vadinama Vėlinėmis. O dar gražiau – Ilgėmis. Šią dieną gyvieji kapuose aplanko mirusiuosius, nes jų pasiilgsta. Uždega žvakutes. Taip susitinka vieni su kitais. Pasak senolių, anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių. Namuose ir kapinėse mirusiųjų vėlėms buvo ruošiamos vaišės. Vaišių neliko. Turime ugnį. Manoma, kad ugnis pritraukia vėles. Degame žvakes ir jų šviesoje gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. O kaip kitaip, juk nebeliko dėl ko pyktis?!
***
Taigi: šioje Žemėje viskas ne taip jau blogai surėdyta. Kol mes atsimename išėjusiuosius, jie būna su mumis darbuose, varguose, džiaugsmuose… Kai mes išeisime, irgi niekur nedingsime. Tai patvirtina Energijos tvermės ir virsmo dėsnis, kuris sako, jog energijos kiekis uždaroje fizikinėje sistemoje išlieka pastovus. Gali kisti tik energijos formos. Aiškiau minėtą dėsnį nusako pirmas termodinamikos dėsnis. Pagal šį dėsnį, energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Vienos rūšies energija gali virsti arba būti pakeista į kitos rūšies energiją. Vadinasi nėra labai didelio skirtumo kuo būti: gyvu žmogumi ar vėle?! Šiomis dienomis, kai visur šmirinėja, apie langus ir duris brazdinasi, kartu su mumis už stalo sėda vėlės, neišeina kitaip galvoti.