Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras įsikūręs Biržų pilyje. Iš tiesų, gan avangardiškas derinys – Mekas ir pilis. Saulėtą rudens dieną einu aplankyti šios vietos, į kurią krypsta ne tik Lietuvoje gyvenančių Mekų gerbėjų akys. Apie ją vis dažniau sužinoma ir plačiau pasaulyje. Ir Biržams pasisekė, kad toks taškas yra būtent čia.
Kaip atrodo tipinė darbo diena J. ir A. Mekų palikimo studijų centre? Štai prie kompiuterio palinkęs bibliotekininkas Evaldas šifruoja ir į LIBIS sistemą kruopščiai veda per Kalėdas Jono Meko gautą atvirutę. Jei dokumentai bus gana paprasti – per dieną Evaldui Timukui pavyks suvesti apie 20 panašių šaltinių ir ateityje jie taps prieinami visiems. Jau dabar atsiranda užsieniečių, kurie prašo prieigos prie archyvo.
Tuo tarpu centro darbuotoja Indra mezga kontaktus su žmonėmis iš viso pasaulio, susirašinėja su brolių Adolfo ir Jono Mekų giminėmis, artimaisiais. Ji bene matomiausia J. ir A. Mekų palikimo studijų centro specialistė, nes užsiima viešaisiais ryšiais, kurių dėka vis daugiau archyvinės medžiagos pasiekia Jono ir Adolfo Mekų palikimo centrą.
Indrai svarbu, kad iš Semeniškių kilusių Mekų kultūrinis palikimas Biržams taptų savas.
J. ir A. Mekų palikimo studijų centras priklauso Biržų rajono Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai. Jos direktorė Vilmantė Vorienė prisimena, kad Mekų, pirmiausia Jono, atėjimas į biblioteką prasidėjo nuo I. Drevinskaitės idėjos. Tiesa, pastaroji neturėjo itin tolimų užmatymų. „Tiesiog 2016 m. sugalvojau parašyti J. Mekui laišką, be didelės vilties sulaukti atsakymo“, – prisiminė Indra. Šiandien tokius laiškus – rašytus studentų, kultūrininkų ir kitų J. Meko gerbėjų iš viso pasaulio Evaldas veda į duomenų bazę. „Aš parašiau, kad biblioteka norėtų įamžinti Semeniškių kaimą ir pastatyti akmenį. Paklausiau J. Meko, kur jis norėtų, kad akmuo stovėtų – ar pirmuosiuose jo vaikystės namuose, ar antruosiuose – kur bėgo paauglystė“, – pasakoja Indra. J. Mekas atrašė. Jis pasirinko pirmuosius vaikystės namus. Ir turėjo dar gana įdomų pageidavimą – akmuo turėjo būti toje vietoje, kur stovėjo būsimojo menininko lova.
Per plauką nepavyko šio pageidavimo įgyvendinti – lova stovėjo lauko gale, kur šiuo metu yra privati žemė. Pasirinkta kita vieta. Ir čia žemė priklauso privačiam asmeniui, Mariui Jukoniui, kuris net nesuabejojo idėja jo lauke statyti akmenį J. Mekui. „Savininkas atsakė, kad jam būtų garbė tai padaryti. Negana to, leido ir nutiesti takelį iki akmens“, – pasakoja Indra.
Po to buvo dar viena staigmena – 2017 m. rugsėjį bibliotekos direktorė gavo kelias dėžes. Siuntėjas buvo pats J. Mekas, kuris jų turinį įvardijo kaip savo šlamštą. 35 kg sveriančiame siuntinyje buvo laiškai, knygos, scenarijai ir kt. daiktai, kuriuos J. Mekas sukaupė per gyvenimą.
V. Vorienė pastebi, kad dėžių turinys buvo tvarkingai surūšiuotas, laiškai pateikti originalu ir kopijomis, padarytas abėcėlinis žymėjimas. Net šio archyvo susisteminimas jau yra vertingas kaip J. Meko braižas, sako specialistai, ir labai nesinori jo sugriauti. V. Vorienė primena, kad J. Meko žmona buvo bibliotekininkė, o menininkas širdyje save laikė archyvaru – jis nenorėdavo nieko išmesti, viską sistemindavo. Biblioteka džiaugėsi J. Meko siuntiniu ir ruošėsi akmens atidengimui: surado patį akmenį, Vytas Jareckas nukalė skrybėlę.
2019 m. sausio 3 dieną J. Mekas parašė paskutinį savo laišką Indrai, o sausio 23 dieną jau iškeliavo pro amžinybės duris. Laiške jis prašė, kad biržietis Leonidas Čiudaras įkaitytų jo idiles.
Šis J. Meko noras buvo įgyvendintas. Po metų, 2020 sausį, minint pirmąsias mirties metines, biblioteka pristatė audioknygą „Semeniškių idilės“. 2020 m. vasarį I. Drevinskaitė su Kęstučiu Pikūnu pristatė Mekų laiškus. K. Pikūnas sudarė knygą „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai”. 2019 m. ji buvo išrinkta viena gražiausių Lietuvos ir Baltijos šalių knygų. Šiemet nominuota „Metų knygos“ konkursui publicistikos ar dokumentikos kategorijoje. Kiekvieno biržiečio garbės reikalas už ją balsuoti, nors Indra mano, kad svarbiausia ją skaityti.
2020 m. kovą oficialiai pradėjo veikti J. Ir A. Mekų palikimo studijų centras J. Bielinio viešojoje bibliotekoje. I. Drevinskaitė sako: „Mes dažnai pamirštame Adolfą Meką, trejais metais jaunesnį Jono brolį. Jonas yra pasakęs: „Mes artimi planais, svajonėmis ir net sapnais.“ Amerikoje Adolfas Mekas nėra pamirštas, ypač kino srityje. Abu broliai nukeliavo bendrą kelią: prieš palikdami Lietuvą jie gyveno Biržų reformatų bažnyčios palėpėje, kartu jie 1944 m. paliko Lietuvą, išgyveno karą Vokietijos išvietintų asmenų stovykloje, 1949 m. atvyko į Ameriką ir nusprendė likti Niujorke, nors darbas duonos kepykloje jiems buvo parūpintas Čikagoje. Niujorke jie abu pradeda savo kūrybinį kelią įsigyta paprasta filmavimo kamera. Abu sukuria savitą filmavimo ir filmų montavimo stilių, jiems priklauso ir pirmieji darbai kino kūrimo ir kritikos srityje.
J. ir A. Mekų palikimo studijų centras įsikūręs bibliotekos patalpose, tačiau tikimąsi, kad ateityje persikels į naujas – istorinio pašto pastato erdves. O belaukdami labiau pritaikytų patalpų, darbuotojai triūsia toliau. Netrukus turėtų atkeliauti dar 7 dėžės archyvinių dokumentų iš Meko sūnaus Sebastiano. J. Mekas niekada nenorėjo, kad iš jo darbų, daiktų būtų daroma komercija, pageidavo, kad jo palikimas būtų visų žmonių.
Prieš išeidama paklausiau, kurie eksponatai labiausiai patinka centro komandai. Ir visi vienbalsiai atsakė – viena paskutinių Jono Meko filmavimo kamerų ir gerokai apnešiota skrybėlė. Ta, kurią, pasak sūnaus Sebastiano, J. Mekas labiausiai mėgo.