Saulėtą popietę Nemunėlio Radviliškio miestelio gyventojai skubėjo į vadinamą senąją mokyklą. Atvažiavo svečiai iš Šiaulių, Panevėžio, Biržų miestų. Senosios mokyklos pastato salėje, o kažkada buvusiose klasėse, vyko popietė „Prisilietimas prie žydų tautos žaizdų“, skirta Lietuvos žydų genocido aukoms paminėti.
Susirinko arti penkiasdešimties žmonių. Ir kaip neateiti, kai ši kraupi žydų bendruomenės tragedija skaudžiai palietė Nemunėlio Radviliškio miestelio gyvenimą. Juk miestelio kiekviena žydų šeima turėjo vaikus, senelius, brolius ir seseris, kurie darniai sugyveno su lietuviais. Juk žydai kai kam buvo kaimynai, kai kam bičiuliai, kai kam bėdoje pagelbėję. Lietuviukai ir žydukai vaikai lankė tą pačią mokyklą, kartu žaidė ir dalinosi vaikiškomis svajonėmis, vaikiškomis paslaptimis.
Buvusi Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos ilgametė direktorė A.Venckūnienė graudinosi ir atsiprašinėjo už braukiamas ašaras dalinantis prisiminimais apie tuos laikus. Ši moteris atliko titanišką darbą neatlygintinai surinkusi po kruopelę iš seniausių miestelio gyventojų prisiminimus, viską užrašė, nubraižė karo metų miestelio planą, kur stovėjo sinagoga, ir kur gyveno žydų šeimos. A.Venckūnienė džiaugėsi, kad spėjo surinkti prisiminimus, nes dabar visi liudytojai miestelyje yra iškeliavę Anapilin.
N. Podinskienė papasakojo apie savo tėvelį ir močiutę, kurie pasiėmė auginti žydaitę. Nors už žydaitės slėpimą grėsė mirtis, tačiau Davidoniai, o ir žinoję apie tai kaimo žmonės, dangstė ir neišdavė žydų mergaitės. Taip mergaitę išgelbėjo nuo laukusios žiaurios lemties.
Į Lietuvos žydų genocido dienos minėjimą atvyko garbūs svečiai: Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis su atstovaujantį žydų reikalus Biržų rajone Vidmantu Jukoniu. Abu pasakojo įvykius, susijusius su žydų žudynėmis, apie žydų gyvenimą Lietuvoje prieš II Pasaulinį karą ir dabar. Gerbiamas Sania Kerbelis džiaugėsi, kad po daugybės metų vėl Nemunėlio Radviliškyje paminėtas žiaurus susidorojimas su žydais.
Popietės metu koncertavo Germaniškio kaimo kolektyvas „Vijoklis“, vadovaujamas Zitos Bėliakienės. Virginija Stundžienė iš Panevėžio dainavo pagal Panevėžio apskrities poetų eiles, pritardama gitara. Nemunėlio Radviliškio kultūros namų dramos mėgėjų kolektyvas, padedant jauniesiems pagalbininkams Kajui ir Radvilei, parodė teatralizuotą muzikinį numerį „Dainuok, širdie, gyvenimą“.
Po pirmos popietės dalies, pasistiprinę arbata ir užkandžiais, turintys automobilius vyko į susidorojimo su žydais vietą uždegti žvakutes. Žydų papročiu mirusiesiems dedami ant kapavietės akmenukai, tačiau mes lietuvių papročiu padėjome puokštę raudonų rožių, kurių žiedai tarsi simbolizavo taikių žmonių kraujo lašus. Tačiau šioje vietoje anuomet ne kraujo lašai tviskėjo ant žolės, bet liejosi kraujo upės. Šioje vietoje nužudyti 80 įvairaus amžiaus žydų. Liudytojai pasakojo, kad net po tų baisių įvykių praėjus kelioms dešimtims metų, užlipus ant šios vietos, liūliavo žemė.
Prie paminklo, skirto aukoms, susirinkusieji susimąstė apie žmogaus gyvybės trapumą, primindami vienas kitam, kad šios istorijos jokiu būdu pamiršti negalima, kad žmogus žmogui būtų brolis, o ne žudikas ar išdavikas ir palinkėjome, kad Lietuvoje visada būtų taika.
Meksikiečiams patinka lietuviškas lietus ir arbatos