Obuolių spaudykloje darbymetis dar neįpusėjo, o jos šeimininkų telefonas jau netyla. Nors ir kalbama, kad šį rudenį obelys savo vaisiais per daug neapsikarstė, obuolių augintojai Irma ir Ernestas Balčiūnai derliumi nesiskundžia. Sezonas baigsis tik lapkritį, o į spaudyklą žmonės jau plūsta. Ir sulčių nori kuo mandresnių.
Laikai pasikeitė
Sulčių spaudyklos anksčiau būdavo labai populiarios: žmonės iš savo sodų maišais veždavo ten obuolius, kad žiemą galėtų mėgautis natūraliomis jų sultimis. Tiesa, tuomet ką tik išspaustas sultis pildavo į bidonus, o iš jų į trijų litrų stiklainius, bet būtinai prieš tai jas pakaitindavo, kad nesurūgtų. Dabar – kiti laikai, bidonai su juose teleskuojančiomis sultimis jau istorija, juos pakeitė specialūs maišeliai su kraneliu – tetrapakai. Nebereikia jų ir virinti – kad tik žmonės sutaupytų laiko, kurio visiems taip trūksta.
Iš kartos į kartą
Irma ir Ernestas gyvena Panevėžyje, tačiau verslą įkūrė Biržuose. Ernesto tėtis buvo biržietis, obuolius augino nuo seno. Mažutiškių kaime turėjo sodus, kuriais dabar rūpinasi sūnus su žmona. Ernestas tėčio sukurtą ūkį praplėtė: visai šalia esančiame Migdoliškio kaime pasodino daugybę obelaičių, kurių vaisiai atsiduria ant daugumos lietuvių stalo. Arba jų sultys. Prie buvusio Biržų gelžbetonio jau beveik septintus metus skaičiuoja antroji Ernesto ir Irmos sulčių spaudykla.
-Pirmoji mūsų spaudykla veikia Mažutiškių kaime, o šią įkūrėme, nes buvo daug užsakymų, reikėjo plėstis. Žmonės sultis mėgo anksčiau, mėgsta ir dabar. Tik jos šiandien jau nebe vien iš obuolių,- kalbėjo Irma.
Nori kuo įvairesnių sulčių
Dabar ekologiški produktai iš savo daržo ar sodo labai madingi. Tie, kurie sugeba atsispirti gausiam, bet nebūtinai sveikam maisto prekių asortimentui prekybos centruose, mieliau renkasi savo arba patikimų ūkininkų užaugintus produktus. Taip pat ir su sultimis: kas nori natūralių, be papildomų saldiklių – keliauja į sulčių spaudyklą. Šeimininkai pasakojo, kad į spaudyklą atvažiuoja ir jauni, ir seni. Tik visų jų pageidavimai skiriasi.
-Pernai ,,ant bangos’’ buvo apelsinai, žmonės juos tempė maišais. Kartą buvo atvežę net arbūzų ir bananų, – pasakojo Irma. Pasak ūkininkų, dabar labai populiarios vynuogių sultys, jas galima spausti ir vienas. O kitus vaisius ir daržoves šeimininkai pataria maišyti su obuoliais, kad būtų sultingesnės. Žmonės atveža burokėlius, morkas, kriaušes, slyvas, aronijas, netgi cukinijas ir prašo išspausti sultis iš kuo įvairesnių derinių.
-Kartais žmonės skambina ir klausia, kiek išeis sulčių iš vieno ar dviejų obuolių maišų. Bet mes to pasakyti negalime. Viskas priklauso nuo obuolių: jeigu krituoliai – sulčių bus mažiau, jei skinti – daugiau, ir jos bus skanesnės,- kalbėjo Irma. Šeimininkė sakė, dar pasitaiko, kad žmonės sultis parsiveža bidonuose, bet dažniausiai iš jų gamina vyną.
Virš trisdešimt obuolių rūšių
Obuolių augintojai pasikvietė į Migdoliškio kaime esantį vieną iš savo obelų sodų. Obelys nedidelės, bet gausiai apkibę raudonai žalsvais gražuoliais. Nors Irma perspėjo, kad jie dar ne visai prinokę, neištvėrę nuskynėme porą raudonskruosčių nuo skirtingos rūšies obelų paragauti. Ir tikrai, dar kietoki, bet jau saldūs ir sultingi. Tokius jau valgyčiau ir dabar.
-Ten tiesiai, visai netoli – Mažutiškių kaimas, jame tas senasis, uošvio kurtas ūkis, ten dar vienas obuolių laukas,- rodydama į tolį pasakojo svetingoji šeimininkė. Vaikštant po didžiulį obelyną, kilo mintis: o kam pirkti obuolius, jei prietemoje gali čia atvažiuoti ir prisiskinti? Ar nebaisu?
-Kas čia važiuos. Nors yra buvę, kad kelis metus iš eilės prieš Vėlines kelios obelys buvo švariai ,,nuplikintos’’. Gal kas važiuodami į kapines užsuko… Nemanau, kad žmonės važiuotų specialiai vogti obuolių, be to ir mes čia beveik kasdien atvykstame,- kalbėjo Irma.
Ūkininkai augina apie trisdešimt obuolių rūšių, sakė, užtenka, nes rizikuoti, ar prigis ir bus skanūs neverta. Paklausta, o kokių obuolių sultys yra pačiai skaniausios, šeimininkė nustebino:
-Antaninių, tų senovinių ir daugelio užmirštų obuolių…
Pakruojo valdžia — po apdriskusia Trispalve