Kol dideliame puode smagiai kunkuliavo ir gardžiais kvapais viliojo šio laikmečio žmogaus gomuriui šiek tiek neįprastas patiekalas, istorikai Rimvydas ir Andželika Laužikai pristatė Liudvikos Didžiulienės – Žmonos knygą „Lietuvos gaspadinė arba pamokymai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“. Knygoje, papildytoje R. ir A. Laužikų komentarais, buvusi puiki šeimininkė L. Didžiulienė – Žmona pateikia lietuviškos virtuvės XIXa. receptus.
XX a. pr. – XVII a. – XIX a. – XXI a. – tokia keturių laikmečių sąšauka praėjusį šeštadienį vyravo buvusio pašto vidiniame kiemelyje. Praėjusio amžiaus pradžią menančio pastato teritorijoje buvo gaminamas Radvilų troškinys, kurio receptas siekia XVII a.
L. Didžiulienės – Žmonos knyga
Bulvėms – ne!
Biržai ir Radvilos, be abejo – neatsiejama. Tad, anot R. Laužiko, vykstant į renginį, ilgai galvoti, kokį patiekalą gaminti, nereikėjo. Rimvydas ir Andželika – garsūs gastronomijos istorikai, kurie apie didikų, valstiečių virtuvę, įvairių virtuvių įtaką viena kitai galintys pasakoti daug ir įdomiai.
„Radvilų troškinys, kurį šiandien gaminame – kasdienis didikų patiekalas. Ano meto didikai dvare galėjo turėti kelis virėjus, gaminančius atskiriems šeimos nariams. Maistas buvo derinamas pagal žmogaus charakterio savybes ir tai atrodė labai natūralu. Pavyzdžiui, raudonos mėsos patiekalai nebuvo tiekiami vaikams, nes iš prigimties ir taip smarkūs vaikai, tarkim, nuo jautienos tampa dar triukšmingesni. Beje, buvo tikima – kieno mėsą valgai, tuo ir pats tampi. Tad šiandien verdamo troškinio mėsa – tik jautiena. O jautis asocijuojasi su stiprybe, ištverme“, – pasakojo R. Laužikas.
A. Laužikienė įspėjo: jei šį troškinį bandysite gaminti namuose, šiukštu, nedėkite bulvių – viską sugadinsite. Bulvės XVII a. buvo laikoma darželio gėle: niekas nei virtos, nei keptos bulvės, juolab jokių bulvinių patiekalų skonio dar nežinojo. Istorikai aiškino: bulves tuo laikotarpiu puikiausiai atstojo ropės ar kaliaropės – dabar lietuviškoje virtuvėje šios daržovės sutinkamos itin retai. Kaip paaiškėjo ragaujant troškinį – visai be reikalo. Tiesa, biržietiškame Radvilų troškinyje dominavo kaliaropės, mat renginio organizatoriams parduotuvėse rasti ropių tapo neįmanoma misija.
Tai, kad patiekalas priklausė didikų virtuvei, išduoda keli ingredientai: vynas, žalioji citrina ir prieskoniai – visa tai valstietis sunkiai galėjo sau leisti.
Istorikų šeima aiškino: ano meto receptai priklausė ne giminei, o dvarams. Ta pati giminė, jei ji buvo turtinga, valdė ne vieną dvarą, tad receptai keliaudavo iš vienos vietovės į kitą, bet kiek ko dėti į patiekalą, nebuvo rašoma – virėjai gamindavo taip, kad maisto skonis įtiktų jų šeimininkų gomuriui. Visko dėdavo pagal vyraujantį skonį: jei mėgstama rūgščiau, tada galima dėti daugiau obuolių ar pilti vyno. Jei norisi švelnės maisto natos, ją „tvarkyti“ galima prieskonių pagalba.
Po atviru dangumi gaminamas troškinys R. ir A. Laužikų dėka visgi turėjo savo „išmatavimus“. Kol oras dar geras, galbūt kažkas sugalvos sau ir artimiesiems didikų pokylį:
Radvilų troškinys (maždaug 15-18 litrų): jautienos kumpis (reikia būtinai jautienos) – 4 kg.; tada po 2,5 kg. svogūnų, ropių (arba kaliaropių), morkų ir pastarnokų, 0,3 kg. žaliųjų citrinų; 1 kg. kuo rūgštesnių (geriausia – antaninių) obuolių; 0,5 l. obuolių acto ar – dar geriau – vienas butelis Riesling vyno; prieskonių: druskos, gvazdikėlių, kmynų, kuminų, pipirų.
„Viskas darosi iš naminių daiktų“
Virtuvę – tikrąją, lietuviškąją, irgi be bulvių ir jų patiekalų – rasime jau minėtoje L. Didžiulienės – Žmonos knygoje. Beje, tai pirmoji lietuvių kalba parašyta receptų knyga. Laužikai šios nedidelės pirminės receptų knygos leidėjų buvo paprašyti ją papildyti savo komentarais ir fotografijomis.
„Receptus, L. Didžiulienės – Žmonos surašytus kaip rašinėlį, turėjome visų pirma išversti iš aukštaitiškos tarmės į lietuvių kalbą. Tai buvo įdomus, kūrybiškas darbas. Teko aiškinti ne tik tarmiškus žodžius, bet ir pasukti galvą, kaip savo komentaruose nurodyti tiksliai tai, ką receptų knygos autorė apibūdindavo tik apytiksliai. Pavyzdžiui, „šauti pečiun kaip po duonos“, „apydrungnis pečius“, „dėti miltų kaip blynams“ ir panašiai“, – darbo subtilybes prisiminė istorikų pora.
A. Laužikienė akcentavo knygos šviečiamąjį pobūdį: ano meto šeimininkes knygos autorė mokė prieš gaminant valgį pirmiausia nusiplauti rankas, gaminti švariuose induose. L. Didžiulienė – Žmona, garsėjusi kaip puiki dešrų ir skilandžių gamintoja, teigė, kad „gera šeimininkė yra ne ta, kuri skaniai gamina, o ta, kuri viską sunaudoja“. Beje, knygoje esantiems receptams reikia tik trijų pirktinių dalykų: druskos, cukraus ir pipirų. Visa kita „darosi iš naminių daiktų“.
Gastronominę popietę miesto centre suorganizavo Biržų bibliotekininkai. Tai – pirmasis renginys buvusio pašto, priklausančio bibliotekai, erdvėje. „Dėl nesaugios pašto pastato būklės renginių viduje kol kas neplanuojame organizuoti, tačiau jau po pirmojo bandymo žmones sukviesti į vidinį kiemelį tapo akivaizdu, kad ši nauja renginių erdvė pasiteisino. Kai tik leis oro sąlygos, šiltuoju metų laiku įvairių renginių esame numatę ne vieną“, – sako bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė.
Krepšinio sirgaliams tik lovų neužteks