Smilgiuose šiais metais gandrų – pulkai… Gandrai drąsūs. Užklysta ir į žmonių kiemus. Vagiliauja maistą net iš kiemsargių dubenėlių. Ne iš gero gyvenimo. Iš bado. Trūksta varlių.
Beržų ir Aušros gatvių gyventojai atkreipė dėmesį į vieną ilgakojį. Žinovai pagal snapo ilgį, kojų spalvą nusprendė: jis ne šiųmetis. Gandras vis braidžiojo po pūdymą, pievą. Rankiojo sliekus, vabaliukus… Ne vienišas. Bet taip ir nepakilo nuo žemės. Vakare jį aplankydavo keli gandrai. Kompanija oriai vaikštinėdavo drauge. Vietiniai nusprendė, kad tai jo pačiutė ir keli ūgtelėję vaikai. Smilgiečiai susirūpino, kodėl gandras niekur neskrenda? Jis per ilgai čia užsibuvo… Vienas vyriškis išsiaiškino: gandrui sužeistas sparnas. Sparnas negyja. Gerieji smilgiečiai savo plunksnuotam kaimynui nešė maisto. Bet paukštis maisto neėmė – suplasnodavo ir bėgdavo tolyn.
Prasidėjo javapjūtė. Smilgiečiai susirūpino, kad jų gandrelis nuklys į laukus, kombainai jį kliudys ir pražudys. Paukščiui reikėjo žmonių pagalbos. Bendruomenės pirmininkė Danguolė Plentauskienė visur pagalbos ieškojo, bet niekur jos nesurado. Liko vienintelė viltis – verslininkės Gintos gailestinga širdis. Beglobių gyvūnėlių globėja išgirdusi apie smilgiečių gandrelį, net nedvejodama skubino: vežkite. Dar pakonsultavo, kaip nepatiklų svečią sugauti, kad jį surišti, atvežti, kad jis patirtų mažiau streso ir skausmo.
Bendruomenės pirmininkė Danguolė sukvietė talką. Gandrelis lengvai leidosi susupamas į užuolaidą. Paskutinė vakarienė iš smilgiečių rankų. Ir palydos į kitą seniūniją, pas Gintą…
Smilgiečių nuostabai naujoką pasitiko dar keli jo likimo broliai. Visiems gandrams gyvenimo sąlygos poniškos. Su miegamaisiais. Gandrai varlinėja laisvėje, bet jeigu maisto sau nesusiras, visuomet gaus sotų lauknešėlį. Atšalus orams, patalpos šildomos.
– Nežinome, gerai ar blogai pasielgėme. Bet gandrą palikti likimo valiai mums neleido sąžinė, – kalbėjo geraširdžiai smilgiečiai.
Jie savo gandrelį lankys.