Sekmadienio laukėme ir su džiaugsmu, ir su liūdesiu. Džiaugėmės, kad Germaniškio kaimo koplyčioje vyks Šv. Marijos Magdalenos atlaidai ir liūdėjome, kad teks atsisveikinti su gerbiamu dekanu A. Neverausku.
Į atlaidus susirinko gausus būrys tikinčiųjų. Susikaupę klausėmės Šv. Rašto skaitinių, giedojome. Per pamokslą diakonas V. Valionis visus guodė, kad esant nusidėjėliu nereikia savęs nurašyti, nes yra įmanoma iš nusidėjėlio tapti šventuoju kaip Šv. Marija Magdalena ar Šv. Augustinas. „Tik neišsigąskite gyvenimo sunkumų ir nesėkmių, o apkabinkime kryžių, kaip didžiausią paguodos šaltinį“, – kalbėjo diakonas.
Giedant su procesija apkeliavome aplink koplyčią, po to grįžome užbaigti Šv. Mišias.
Pasibaigus Šv. Mišioms, išlydint dekaną į kitą gyvenimo stotelę, Germaniškio bendruomenės pirmininkė K. Klyvienė, Z. Bėliakienė ir šių eilučių autorė gėlėmis ir kuklia dovanėle dėkojo dekanui už gilias mintis per pamokslus, už žmogišką atjautą ir supratimą, už nuveiktus darbus Suosto parapijoje, o ypač už Germaniškio koplyčios atnaujinimą. Žinodami, kad dvasininkų pašaukimo kelias yra labai sunkus, dekanui ir diakonui linkėjome angelo sargo globos, dvasinės stiprybės, puikios sveikatos. Ištverti! Nepalūžti! Nepasiduoti!
Po Šv. Mišių išėjus į koplyčios kiemą visų laukė R. Ukrinienės paruošti užkandžiai ir gaivus vasariškas atsigėrimas. Džiugu buvo pabendrauti su dvasininkais neformalioje aplinkoje. Deja, dekanas atsiprašė, kad negali ilgai bendrauti, nes laukė dvejos krikštynos. Bet pažadėjo, kad važiuodamas iš Utenos į Rygą pro Germaniškį mus prisimins ir būtinai sukalbės „Tėve mūsų“.