Meilūnų seniūnaitijos seniūnaitė ir vyriausioji bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė – beglobių gyvūnėlių užtarėja. Kas besuskaičiuos, kiek Sandra su savo vyru Algiu pamestinukų, nemylimų, apleistų šunų priglaudė, išvadavo iš bado, nelaisvės. Vieno jos globotinio prancūzų buldogo Rokio istorija – išskirtinė. Rokis jau nebe vien Bieliauskų, bet ir bibliotekos lankytojų, vaikų dienos centrų, vasaros stovyklautojų džiaugsmas. Kas jie, Rokio draugai ir priešai?
Rastinukas
Rokis – Prancūzų buldogas. Prieš trejus metus Sandros Bieliauskienės sesuo skrebiškietė Marytė pastebėjo prie begriūvančio Paškučių daugiabučio namo vis pagal kelią vaikštantį labai suvargusį šuniuką. Sustojo. Šuniukas pats įsiropštė į Marytės automobilį. Marytė, irgi gyvūnėlių (kačių) mylėtoja ir globėja skambino Sandrai ir klausė, ar ši negalėtų pagelbėti dar vienam vargšui šuneliui.
– Negalėjau Marytei atsakyti: ne… Taip Rokis ir apsigyveno mūsų namuose. Kai atvežė šunelį pas mane, jis sunkiai bepaėjo, buvo labai alkanas. Apstotas utėlių, erkių, blusų ir dar visas šašuotas. Pažvelgus į gyvūną, niekaip nebūtum pasakęs, kad tai Prancūzų buldogas. Iš šuns buvo likę tik kaulai ir oda, – prisimena Sandra Bieliauskienė.
Pirmiausia ji Rokį išvadavo nuo įkyrių gyvių ir užgydė ant sprando atsivėrusias pūlingas žaizdas. Gydyti ir penėti Rokį, kol atgavo savo formas, Sandrai teko visus metus.
– Per tuos metus pripratau prie šuniuko, jis prie manęs. Nebeieškojome jam naujų namų. Nutarėme: Rokis pasiliks gyventi pas mus. Taip kambaryje ir apsigyveno, – pasakoja Sandra.
Bibliotekininkas
Prieš keletą metų bibliotekininkė Sandra, įdomių ir netradicinių renginių sumanytoja, į biblioteką buvo atsivedusi priglaustą vokiečių aviganių veislės kalytę Dorą. Tada ji su vaikais skaitė knygutę „Dora ir lietus“. Vaikams patiko. Kadangi Dora paseno ir blogai jautėsi, Sandrai kilo mintis Rokį įdarbinti savo padėjėju – bibliotekininku.
Dabar taip visi ir vadina – Rokis bibliotekininkas.
Charakteris ir grožio procedūros
Ar Rokis drausmingas?
– Nepasakyčiau. Jam būtina visur ir prie visų prieiti, apžiūrėti, apuostyti. Gal kas turi kokį skanuką, ar pyragaitį … juk reikia su visais susipažinti, – kalba Sandra.
Ji pasakoja: „Labiausiai Rokiui patinka nagų manikiūras. Maudynėms vonioje jis neprieštarauja. Tik viena problema – numaudžius labai sunku jį iškelti iš vonios. Rokis sveria 17 kilogramų!.. Nedidukas, bet tikras raumenų kalnas.“
Gastrolės
Pirmas Rokio susitikimas su vaikais įvyko Kratiškiuose. Bibliotekininkė Aldona pakvietė kolegę Sandrą atvažiuoti būtent su priglaustu šuneliu ir pravesti vaikams gerumo pamokėlę – plačiau papasakoti apie gyvūnų prieglaudas, savanorystę. Sandra su lauktuvėmis, keletu knygučių apie šuniukus ir su savo Rokiu atvyko į Kratiškių biblioteką. Rokiui patiko bendravimas su vaikais, vaikiškos glamonės ir vaišės.
Vaikai pripiešė daug Rokio portretų. Ir visas Sandros atvežtas knygutes apie šuniukus pasiėmė skaityti.
Rokis lankėsi ne tik Kratiškių bibliotekoje. Neseniai svečiavosi Daunorių vaikų vasaros stovykloje „Nuotykių ieškotojai“. Rokį pasitiko didžiulis būrys vaikų. Visi ilgai skaitė knygutes. Vaikai pripiešė daug Rokio portretų.
Kelionės Sandros automobiliu Rokiui labai patinka. Sandra tik virst automobilio dureles, ir keleivis jau sėdi ant sėdynės. Kadangi prasidėjo karantinas, tai gastroles į Pasvalio rajoną pas Pušaloto vaikus teko atšaukti.
Kai pavargsta…
Didžiausias Rokio priešas – kaitra. Pasak Sandros, kai būna šiltos dienos tai geriau Rokio nevesti pasivaikščioti, nes beeidamas jis nukrenta ant žemės ir guli. Kad nori, nešte nešk 17 kilogramų. Arba lauk, kol pagulėjęs jis atsistos ir eis.
Po susitikimų su vaikais jis būna labai išvargęs, tuoj krenta miegoti. Miegodamas jis dar ir garsiai knarkia, judina kojas, čepsi žandais ir mirksi akimis. Guli iki vakaro.
Gal Rokis jau susirgo žvaigždžių liga?
– Na, jis ne žmogus, manau, nesužvaigždės. Bet dėmesys jam labai patinka, – pastebi Sandra.
Nervai
Rokis – labai bendraujantis buldogiukas ir ant žmonių jis nepyksta. Nebent įsiveržia kas nors „su kvapeliu“. Girtuoklių jis labai nemėgsta. Jei namo duris praveria koks nors įkaušęs žmogus ir dar prašo 2 eurų – Rokiui jau tada nervai nelaiko. Svečias būna tuoj išprašytas lauk. O šiaip, Sandros žodžiais, jis su visais mėgsta bendrauti. Bendrauja ir su katinais. Bet tik su savais.
Kompanija
Rokis – kambarinis šuo ir gyvena name. Jis šeimos narys, kaip Maša ir Lariska. Jie visi ilsisi ant savo sofutės prieš didelį langą. Šunų draugijos Rokiui nereikia. Jis mieliau draugauja su žmonėmis.
– Rytais, kai atsisėdu gerti kavos, Rokis mėgsta įsitaisyti šalia ir snūduriuoti. Rokiui poilsio dieną kompaniją palaiko kambario draugės: Toi terjerų veislės kalytė Maša, taksų veislės mišrūnė kalytė Lariska ir dvi katytės: Cepelinka, Juodukė. Nuo praėjusio rudens pas mus apsigyveno katinas Katulis. Atsirado pats. Visą vasarą gyveno pas karves ganykloje, o rudenį paskui karves parsekė namo, – Rokio draugus pristato Sandra.
Išdaigos
Rokis išdaigų nebekrečia. Pas Bieliauskus jis apsigyveno jau suaugęs, surimtėjęs. Tai nieko nei sugraužė, nei apgraužė. Kartais jam patinka įsitaisyti ant virtuvinio kampo ir pasnūduriuoti.
Rokis ne vieną kartą bėgo iš namų. Žiemą jis pėdomis susekamas. Svarbiausia, kad Rokis išeina ir pasiklysta. Kad ir kaip norėtų, jis neberanda kelio namo. Išvydęs Sandrą labai apsidžiaugia.
Rikis
Rokis gyvena kambaryje ir yra šeimos narys. Keliasi su šeimininkais. Penktą valandą ryto. Loja tik tada, kai už durų kas nors pasibeldžia. Loja garsiai ir laukia, kas pravers duris: draugas ar priešas? O didžiausias jo priešas – kaimynų šuo. Kai tik Rokis apsigyveno pas Bieliauskus, kaimynų šuo jį užpuolė, vos akies neišplėšė. Nuo to laiko jie taip priešais ir liko.
Kitas jo priešas – kovinių šunų kraujo turintis vokiečių aviganių mišrūnas Rikis. Kai tik Rikis sugeba pabėgti iš aptvertos teritorijos, tuoj atlekia pas mus ir jei Rokis būna lauke puola kandžioti Sandros buldogėlį.
Rokis – ne kovinis šuo. Jo žandeliai labai trumpi ir kai jį užpuola koks nors šuo jis visuomet nukenčia.
Meduolių Žagarė pranoko visus lūkesčius