Nerijus Liaudanskas – trijų vaikų tėvas. Tėvų išsižadėtas, ligoninėje paliktas, valdiškose namuose augęs... Bet Nerijus labai myli savo vaikus. Nerijaus dukras ir sūnų nuo pat kūdikystės supa tėviška meilė. Jie saugūs.
Našlaitis
Nuo kūdikystės – našlaitis. Augau valdiškose įstaigose: Panevėžio kūdikių namuose, Šiaulių vaikų namuose. Mokiausi Kučgalio specialioje internatinėje mokykloje. Esu grynas biržietis. Motina mane paliko Biržų ligoninėje. Kai augi ne šeimoje, tai ir nežinai ką reiškia tėvas ar mama, nes tarp būrio tokio pat likimo vaikų tiesiog nesijauti ir nesuvoki, kad esi vienišas ar kažko trūktų. Tėvų vietą mums atstodavo valdiškų įstaigų geri auklėtojai ar mokytojai bei kiti darbuotojai.
Pasiklydęs laiškas
Nežinau tikro tėvo vardo, pavardės, jo giminės šaknų. Tiesiog turiu tris brolius, kuriuos pats susiradau: Aidą, Kęstutį ir Vytautą. Deja, tik vienas brolis nešioja tikro tėvo pavardę, o aš ir kiti du broliai gal ir mirdami nesužinosime, kas mūsų tėvas ir kodėl nešiojame svetimo žmogaus pavardę. Širdyje visuomet troškau pamatyti savo tėvą. Nesvarbu kokį. Jo ilgiuosi. Mokyklos laikais iš mokytojos esu girdėjęs, kad ji, neva, gavusi laišką nuo mano tėčio, kad jis sukūręs kitą šeimą lyg ir Pakruojo rajone. Jis turįs vaikų ir norįs, kad užaugęs jo neieškočiau. Aš užaugau. Tėvo laiškas, kaip ir pats tėvas liko neatrastas, tad ir neturiu to kabliuko už kurio galėčiau užsikabinti ir pradėti paieškas. Ne žmonėms, bet Dievui mano tėvą teisti…
Skelbimas
1988 metais, kai man buvo 10 metų tuometinis mokyklos direktorius Stasys Valiukas laikraščiuose paskelbė informaciją: gal kas nors per moksleivių vasaros atostogas norėtų priimti į savo namus našlaičius… Labiausiai troškau, kad mane pasiimtų ne seni žmonės. Deja…
Visą kelią verkiau, kol mane vežė į Daunorius būsima globėja Laimutė ir jos brolis Algis. Kai mane verkiantį parsivežė namo, išlipus iš automobilio mus pasitiko storas, tvirtas diedas, Laimutės vyras Bronislovas. Pirmoji mintis buvo: „Kur aš čia papuoliau?“ Bet po kiek laiko apsipratau ir pasilikau ilgam čia gyventi. Grįždavau į Daunorius nebe vien tik atostogoms, bet ir kiekvieną savaitgalį jau kaip į namus. Į Daunorius buvo atvykęs ir mokyklos direktorius Stasys Valiukas, vaikų teisių skyriaus darbuotojos. Siūlė globėjams mane įsivaikinti, deja, aš nenorėjau keisti savo pavardės. Savęs niekaip negalėjau priversti senus žmones vadinti tėčiu ir mama. Bet šiuos žmones gerbiau ir savo brangius globėjus ligoje slaugiau, palaidojau, lankau ir tvarkau jų kapavietę, už juos meldžiuosi. Bronislovas šį pasaulį paliko prieš aštuonerius, o Laimutė prieš metus. Globėja gulėjo septynerius metus ant patalo, apako, keičiau jai sauskelnes, gydžiau pragulas, kartu su ja kentėjau skausmus. Iki paskutinio atodūsio. Kol ji užgeso.
Bėglys
Tėčiu tapau 24 metų. Jausmas – neišreiškiamas žodžiais. Pirmoji gimė dukra. Pamenu, iš Biržų ligoninės 18 kilometrų namo į Daunorius grįžau pėsčias. Iš Akušerijos ir gimdymo skyriaus sprukau prieš dukros gimimą. O buvau pasirengęs dalyvauti gimdyme!.. Sesutės mane jau buvo aprengusios specialiais baltais drabužiais, bet žengiant žingsnį į gimdyklą supratau, kad aš nepasirengęs, per silpnas tokiems dalykams…
Pirmagimė Gabija buvo pati mylimiausia, bet kai gimė sūnus Gelmys ir Miglė to žodžio nebeliko, nes meilė vaikams neskirstoma.
Ar greit auga vaikai?
Per greitai… Galėtų metai taip ir nebėgti. Gabijai – 17, Gelmiui – 15, o mažajai Miglei birželio 6 dieną sukaks 13 metų. Mes abu su Migle gimę birželio mėnesį. Dvyniai.
Emocijos
Nors širdis plyšta iš skausmo, bet valdaisi. Širdyje nesijaučiu taip solidžiai, tėčiu, gal greičiau draugas, gyvenimo palydovas ar patarėjas. Jokios fizinės jėgos ar bausmių, smurto. Kol kas savo vaikais su žmona Ilona didžiuojamės – neina jie klystkeliais, prieš jų mokytojus raudonuoti dėl atžalų elgesio dar neteko. Dėl ko ant savo vaikų pykti?.. Tėtis per daug geras, todėl jį pamatyti piktą sunku.
Palaiminimas
2019-ieji – sunkiausi. Gegužę palaidojau savo globėją. Birželyje buvo dukters Miglės Pirmoji Komunija. Skaudžiausia, kai vietoje sergančios vaikų motinos, dukrą laiminau pats. Žmona dėl sunkios ligos užsibuvo gydymo įstaigose. Vėliau dar ir automobilio variklis subyrėjo… Buvau pervargęs. Sustreikavo širdis. Bet šalia manęs atsirado gerų žmonių. Ačiū gydytojoms Marijai Karpalovai ir Justinai Morkevičienei bei jų sesutėms, vaistininkei Gražinai Kučinskienei. Ačiū verslininkui ir ūkininkui Stasiui ir Audriui Stačkūnams, Vabalninko seniūnijos darbuotojams, kurie suprato: man žiauriai sunku…
Alkoholis
Vyrai, pakliuvę į žalingų įpročių vergystę teisinasi – viskas „iš tų nervų“. Taurelė, cigaretės jiems dėl nusiraminimo. Aš tame laimės neieškojau ir neieškau. Tai tik žmogaus silpnybė. Skausmas nuo to nepalengvės, neužsimirš. Nuo jaunystės alkoholio nevartoju. Ir sunkią, ir džiaugsmo akimirką – nė minties. Bet kiekvienas iš mūsų – skirtingas. Su minusais, ir su pliusais…
Pomėgiai ir svajonė
Nušienauta veja, mano darželiai. Ir daržas. Sode auga mano pasodinti medeliai. Šiltnamį priliejau, bandau naują technologiją. Pomidorus apdėjau sausa smulkinta žole. Beje, tuoj pomidorų turėsim, vienas kitas jau rausta.
Mano praeitis buvo ne rožėmis klota, o ir vėliau – bėda ant bėdos, tai ir pomėgiai nublanksta tarsi rūke. Bet svajonę visada turėjau ir turiu – įsidarbinti „Biržų duona“ kepykloje, nors tai gal ir nerealu…
O šeimininkavimas virtuvėje? Sukuos apie puodus, kepu, verdu… Gyvenimas priverčia. Moku ir megzti. Vaikystėje mokyklos valytojos dukrai esu numezgęs megztinį ir kelnes. Už tai užsidirbau 200 vagnoriukų. Mokėčiau ir siūti. Tik pianinu ar armonika groti nemoku.
Šventės
Tėvo dienoje nuvažiuosiu į Lamokėlių kapines ir uždegsiu žvakeles už tuos, kurių jau nebėra, už savo globėjus – Laimutę ir Bronislovą. Iš jų – namo. Sėdėsiu ir lauksiu staigmenų iš savo vaikų!..
Stiprinamos šeimos medicinos pajėgos: pacientai gali prisirašyti prie dviejų naujų šeimos gydytojų