Prieš mėnesį „Biržiečių žodis“ pasakojo apie mirštantį Likėnų parką. Sausuoliai medžiai neiškirsti, merdėja ligotos eglės. Praūžęs viesulas vėjovartomis užtvėrė taką prie šaltinio...
Po mūsų kritikos Likėnų parkas atgavo gyvybę. Šiandien vietoje sausuolių medžių šviečia tik kelmai. Ligotos eglės iškirstos. Ir vėjovartos sudorotos. Besisukiojantis ir besidarbuojantis geltonas traktoriukas smulkina ir paliktus kelmus. Po kiek laiko iš kelmų nebeliks nė žymės… Prašviesintose, išlaisvintose parko erdvėse žaidžia saulės spinduliai ir mėlynuoja neužmirštuolės. Mama su dukrele skina ir džiaugiasi neužmirštuolių žiedais. Po parką kūdikio vežimėlį stumdo jauna mamytė. Grynu parko oru, ramybe, paukščių čiulbesiu gydosi įsimylėjusi porelė, vienišius. Ir paauglys Likėnų parke susiradęs sau atokų kampelį. Medituoja.
Tvarkomi, plečiami gėlynai. Gal ir Smardonės šaltinio šeimininkiška akis neaplenks, jį išvalys… Turėsim šaltinį kaip veidrodį…
Paminėtas poeto Vacio Reimerio 100-metis