Gamtos išskirtinumu žavinčios Biržų krašto apylinkės turtingos ir įdomiais, savitai mąstančiais, kūrybingais žmonėmis. Nuo šio pavasario Kirkilų kaimo žmonės galės džiaugtis turintys ir savo mąstytoją, savo vaikų poetę Ignesą Žygelienę. „Biržiečių žodis“ domėjosi, kaip kūrėja gyvena šiame smegduobių krašte, kas jai svarbiausia, gražiausia ir brangiausia.
Įsikūrėte smegduobių krašte. Kuo patraukė šis kaimas?
Gyvenu labai gražioje vietoje – Kirkiluose. Čia ir ežerėliai, ir apžvalgos bokštas. Kai ieškojau sodybos, šį kaimą parodė draugė. Kai tik pamačiau, iškart supratau, kad čia mano namai, čia gyvensiu, čia kursiu eiles. Aplinkui smegduobių ežerėliai ir beržai, beržai… Jie man gražiausi rudenį, kai nusidažo visomis spalvomis. Ruduo man – gražiausias metas.
Kada į Jūsų gyvenimą atėjo kūryba?
Rašyti pradėjau būdama keturiolikos. Turiu išsaugojusi kiekvieną eilėraštį. Jie gyvena manyje. Užtenka vienos akimirkos, kurioje pamatau gražią spalvą, išgirstu frazę, kad užgimtų eilėraštis, ar net visa eiliuota pasaka vaikams.
Prieš penkerius metus pradėjau kurti ir eiliuotas pasakas, skirtas vaikams. Kartą viena mergaitė pasakojo apie žirnius. Kai paklausiau, kieno tas laukas, kam priklauso, ji išraiškingai atsakė, jog tai „viso kaimo žirniai“. Šis pasakymas tapo naujos eiliuotos pasakos pavadinimu. Svajoju apie tokių pasakų knygelę. Rašau taip, kaip matau, kaip jaučiu… Jei pradėčiau klausytis, ką sako kiti, kaip vertina, tektų pusė teksto išbraukyti.
Kuo poetės širdį pakerėjo vaikai?
Vaikai būna savimi, jie leidžia sau fantazuoti, kurti pasaulius, kuriuos suaugusieji jau pamiršo. Todėl jie vaikams sako: „Nefantazuok, nesapaliok…“ Vaikų paprastumas, nuoširdumas, sugebėjimas išlikti savimi mane visada žavėjo. Labai patiko dirbti su vaikais Labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa“ dienos centre. Būdama socialinės darbuotojos padėjėja, mokiau vaikus rašyti. Šešerius metus gyvavo jaunųjų rašytojų klubas „Vilties plunksna“.
Bet išėjai iš centro…
Labai norėjau masažuotojos darbo. Buvau baigusi ketverių metų studijas Utenos kolegijoje, Medicinos fakultete, kur gilinausi į ergoterapijos naudą žmogui. Siekdama svajonės, daugiau individualumo turinčio darbo, Vilniuje baigiau masažo kursus. Esu dėkinga tėvams už palaikymą. Dabar su kolege Toma dirbame masažo kabinete Biržuose, Vytauto gatvėje.
Nors ir išėjai iš centro, bet nelikai be mažųjų kūrėjų…
Praėjusių metų rugsėjį „Relax“ namuose startavo „Mažųjų kūrėjų kalvė“, kur vedu užsiėmimus 5-12 metų vaikams. Visą valandą su jais kuriame eiles, žaidžiame, kalbame iš širdies į širdį, aptariame dieną, mokomės vienas kitą išklausyti kantriai, nepertraukiant, juokaujame. Esame tarsi šeima, kurioje saugu ir smagu. Vaikai sutaria nepaisant amžiaus skirtumo. Svarbiausias tikslas kartu su vaikais išlaisvinti kūrybiškumą, būti drąsiems rašyti, fantazuoti, nebijoti reikšti savo minčių.
Poezija ir masažas… Kaip tai suderini?
Klasikinis masažas ir kūryba – kaip tik tai, ko norėjau. Puoselėju idėją, jog kiekvieno masažo pradžioje galėčiau atėjusiam žmogui paskaityti savo kūrybos. Tai padėtų atsipalaiduoti, nusiraminti. Vaikams tiktų eiliuotos pasakos. Jau pabandžiau. Vieniems tai atrodo keista, kitiems įdomu. Po karantino pabandysiu taip dirbti, nes iki šiol ne visada drįsau. Manau, kad vaikams tai duotų visapusiškos naudos – pasakos ne tik padėtų atsipalaiduoti, bet ir plėstųsi mažųjų žodynas, jie įgytų kai kurių naujų žinių.
Tavo rankose –pirmoji knygelė…
Taip. Tai poetinių miniatiūrų knygutė, atskleidžianti mano požiūrį į pasaulį, kasdienius jausmus, emocijas, išgyvenimus. Joje žodžiai parašyti tik mažosiomis raidėmis, išskyrus vieną – Dievas arba Viešpats. Esu dėkinga knygelę iliustravusiai Kristinai Deikei, kilusiai iš Biržų. Linijinis menas man patiko ir įtiko. Gimė knygelė Utenos leidykloje 150 egzempliorių tiražu. Prie jos pasirodymo prisidėjo apie dvidešimt rėmėjų… Neturiu tikslo ją parduoti. Tai dovanos sau, artimiesiems, draugams.
Išskyrei tik vieną žodį… Jis tau ypatingas?
Dievas man yra labai svarbus. Ir malda, tikėjimas, Šventasis Raštas. Kiek save prisimenu nuo mažumės, visada eidavau į katalikų bažnyčią. Pakeliui iš laimės kojos, regis, neliesdavo žemės. Svajodavau šventovėje pasilikti per naktį… Vėliau radau Septintosios dienos adventistų bažnyčią. Taigi, esu protestantė.
Tavo pirmosios knygelės pavadinimas – „Užu širmos“. Kaip tai reikėtų suprasti?
Man visada patiko ir patinka stovėti „užu širmos“ ir stebėti pasaulį…
Ir koks jis, šalia Tavęs, aplink Tave? Apie kokį svajoji?
Svajoju susitvarkyti namus, jų aplinką. Svajoju išleisti eiliuotų pasakų knygą vaikams. Šalia – kūrybingas sūnus Žygimantas. Kieme trys katės, du šunys, trys gaidžiai ir šešios vištos. Viso ko centre – Dievas. Jis vairuoja gyvenimą. Aš jau taip daug kaip seniau nebeplanuoju, nebeįsikalinu savęs svajonėse, planuose. Nes gyvenimas kartais pasiūlo visai kitą scenarijų… Nenorėčiau kalbėti apie neromantiškiausias patirtis. Džiaugiuosi, kai galiu padėti kitiems.
Esu laiminga. Jaučiu pilnatvę. Turiu savus namus, draugų, tikėjimą, bendruomenę, šeimą, į kurią galiu atsiremti. O kai esu su vaikais, kai su jais bendrauju, jaučiuosi lyg pasakoje. Vien kūryba jau yra lyg pasaka.
Jau jaučiatės Kirkilų krašto žmogumi?
Širdis čia jaučia palaimą. Nenoriu kitur. Noriu likti Biržų krašte.
Pažvelkime į Jūsų gimtąsias vietas, vaikystės namus…
Nemunėlio Radviliškis… Vėliau Kraukliai. Augau su trimis broliais. Nuo vaikystės supo vyriška kompanija. Kartu karstydavausi po medžius, su berniūkščiais eidavau kariauti. Berniukai kur kas paprastesni nei mergaitės, tarp jų nėra intrigų.
Kam vaikystėje skaitėte savo eiles?
Jas slėpdavau, niekam nesakydavau, kad rašau. Būdavo net gėda. Tik studijų metais parodžiau draugei. Sulaukiau palaikymo. Proveržį patyriau, kai tris mėnesius mokiausi neakivaizdinėje Rašytojų akademijoje.
Vaikystėje mėgau Violetos Palčinskaitės kūrybą, dar… S. Nėrį. Ir, žinoma, Vytės Nemunėlio „Rudnosiuką“. Dar Just. Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Vėliau radau Pauliaus Širvio eiles. Tai kažkas stebuklingo.
Kur slypi kūrybingumo šaknys giminėje, kas jau augino, perdavė?
Mamos mama, Aldona Juškienė, buvo muzikos mokytoja. Prosenelis Antanas Strazdas – bitininkas, giesmininkas ir Leliūnų kaimo seniūnas, kuris grojo klarnetu. Visi jie buvo kilę iš Utenos krašto. Promočiutė Emilija Saliūnaitė Juškienė – profesionali siuvėja Biržuose, ji taip pat rašė eiles. Mano giminė plati, joje buvo muzikantų, operos solistų, močiutės dėdė buvo vargonininkas.
A. Variakojis: “Tarybos nariai net nesusigaudo, kur nukeliauja pinigai“