Įstrigo atmintin vienas epizodas iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos leidinio – atsiminimų rinkinio „Tarpukario Panevėžys ir panevėžiečiai amžininkų akimis.“ Tas epizodas iš kunigo kanauninko Petro Raudos (1894–1974) ( jam yra tekę dirbti Biržų gimnazijos kapelionu, o po Antrojo pasaulinio karo keletą metų – Biržų katalikų bažnyčios klebonu – aut. past.) prisiminimų „Kanauninko Petro Raudos gyvenimiški kontaktai su pirmuoju Panevėžio ordinaru – vyskupu Kazimieru Paltaroku.“ P. Rauda mena, kad vyskupas buvęs vaišingas, prie stalo kviesdavęs visus pas jį apsilankiusius. Kadangi buvo blaivininkas, tai vaišinant jokių svaigiųjų gėrimų nebūdavo. „Jei kas nusižengdavo prieš Bažnyčios solidarumą, – teigia P. Rauda, – vyskupas panaudodavo disciplinarines bausmes.“ Kaip pavyzdys pateikiama tokia istorija.
Kartą, apie 1930-uosius metus, kunigas, garsus pamokslininkas Alfonsas Lipnickas-Lipniūnas (1905–1945), vokiečių okupacijos metais kartu su rašytoju Baliu Sruoga kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, lankė Biržų ateitininkų kuopą. Vakare svečią vaišino Biržų klebonas kunigas Julijus Kuprevičius. Vakarienės metu kažkas papasakojo, kad Pabiržės klebonas kanauninkas Ignas Andrašiūnas (1873–1936) kalbėdamas su Biržų apskrities viršininku Vladu Rozmanu apie ateitininkus ir skautus, lyg ir išsitaręs, kad tai tik „Kinderspiel“ (vokiškai – vaikų žaidimas). Apie tai sužinojęs vyskupas liepė I. Andrašiūnui atsistatydinti iš Biržų dekano pareigų, nors Andrašiūnas ir buvo vyskupo Paltaroko giminaitis. O ir atsiliepimas apie ateitininkus, kurių veikla – tarsi vaikų žaidimas, galėjo būti tik diplomatinis bandymas nuraminti apskrities viršininką, kad tais metais Lietuvoje draudžiama ateitininkų veikla valstybei jokios grėsmės nekelia.
Už šiuos žodžius I. Andrašiūnas turėjo atsisveikinti su dekano pareigomis.
Pamokanti istorija. Ir šiandien. Kai kartais pamirštamas principingumas, vertinant vieną ar kitą žmogų ar poelgį, o visuomenėje dar gyvas įsitikinimas, kad Lietuva – švogerių šalis.