Apie žvaigždes

Sė­dim kar­tą šil­tą žie­mos die­ną su drau­gu, de­gus­tuo­da­mi tau­rų gė­ri­mą („Tau­ro”), šne­ku­čiuo­ja­mės glo­ba­li­nė­mis te­mo­mis ir šiaip. Drau­gas, ži­no­kit, be­veik pro­fe­so­rius, so­cia­li­nių moks­lų ir me­nų ir šiaip vi­sų ga­lų eks­per­tas. Tie­sa, sa­va­moks­lis. Jei­gu tai mi­nu­sas, tai su­dė­jus su to­kiu pat ma­no mi­nu­su, išei­na pliu­sas, tei­sin­gai?

Per ra­di­ją, gir­dim, dai­nuo­ja: „Žvaigž­dėėėė!” Drau­gas ir klau­sia:

– Ei, ko­kias tu ži­nai žvaigž­des, na, iš ast­ro­no­mi­jos?

– Sau­lę… Dau­giau neat­si­me­nu. O tu?

– Aš ir­gi tik Sau­lę… O kaip su že­mės žvaigž­dėm? Kiek ga­lė­tum iš­var­dyt Lie­tu­vos gar­se­ny­bių? Na­gi pra­dėk.

– Ogi pra­šom, ši­ta, kur da­bar dai­nuo­ja… na, to „Auk­si­nio pro­to” žmo­na.

– Tas, pa­la, kaip jis… Da­ka­re va­žia­vo…gar­ba­no­tas.

– Kla­si­kas… juo­kin­gai ra­šo. Errr…

– Toks moks­li­nin­kas, stam­bus, ne­si­sku­tęs… Kaip jis?..

– Dar tas di­zai­ne­ris įdo­mus… Stat… ar Slad… Užk­ri­to.

– Ir man už­kri­to. Sei­mo pir­mi­nin­kas…Neat­si­me­nu pa­var­dės, nors už­mušk. Gal dar po bo­ka­liu­ką?

– Mie­lai. Tai ką, va­di­nas, mes že­mės žvaigž­des pa­žįs­tam ge­riau ne­gu dan­gaus?

– Tai jau taip. Klau­syk, o tu no­rė­tum būt žvaigž­de, įžy­my­be?

– Ko­dėl gi ne. O tu?

– Aš ir­gi. Ma­lo­nu bū­tų. Nuot­rau­kos, in­ter­viu laik­raš­čiuo­se, žur­na­luo­se, per te­le­vi­zo­rių…

– Gat­vė­je žmo­nės at­pa­žin­tų, vie­nas ki­tam ro­dy­tų: „Žiū­rėk, čia gi tas… gar­sus… pa­mir­šau pa­var­dę…”

– Tai­gi, kas bū­tų, jei­gu bū­tų… O yra kaip yra.

– Auk­so žo­džiai, bro­lau.. Su­si­dauž­kim.