Atsisveikinimo psalmė

Ne­se­niai į Bir­žus at­skrie­jo džiu­gi ži­nia: agen­tū­ros "Fac­tum" prie Lie­tu­vos kul­tū­ros fon­do re­kor­dų kny­gą nau­ju dvy­nių il­gaam­žiš­ku­mo re­kor­du pra­tur­ti­no Bir­žų kraš­to dvy­nės Dre­vins­kai­tės: Jad­vy­ga Ona Slab­ke­vi­čie­nė ir Mal­vy­na Kat­ri­na Sa­mu­lie­nė. Dvy­nės gi­mė 1921 me­tais lapk­ri­čio 14 die­ną Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je. Džiu­gią ži­nią už­go­žė ne­tek­tis: va­sa­rio 20-ąją vie­na iš il­gaam­žių dvy­nių, Mal­vy­na Kat­ri­na Sa­mu­lie­nė, išė­jo į Am­ži­ny­bę. M. K. Sa­mu­lie­nė šiuo me­tu gy­ve­no Bir­žuo­se pas sa­vo duk­rą Zi­tą. M. K. Sa­mu­lie­nė užau­gi­no tris sa­vo ir tris vy­ro ir mi­ru­sios jo žmo­nos vai­kus. Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį il­gaam­žė grį­žo į sa­vo gim­tą­jį Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kį ir am­ži­no poil­sio at­gu­lė sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tė­je. "Bir­žie­čių žo­dis" ve­lio­nės ar­ti­mie­siems, gi­mi­nėms ir vi­siems Ją pa­ži­no­ju­siems reiš­kia nuo­šir­džią užuo­jau­tą.

– Jad­vy­ga už ma­ne pus­va­lan­džiu vy­res­nė. Gi­mė stip­res­nė. Jai ir moks­lai ge­riau se­kė­si. Aš nuo jos mo­kyk­lo­je nu­si­ra­ši­nė­da­vau. Ji leis­da­vo. Jei­gu mo­ky­to­ja pa­lik­da­vo po pa­mo­kų, lauk­da­vo­me vie­na ki­tos. Ne­šio­jo­me vie­no­das su­kne­les. Jad­vy­ga anks­čiau iš­te­kė­jo. Ma­my­tė iš nu­ga­ros mū­sų nie­kaip neats­kir­da­vo, tu­rė­da­vo pa­šauk­ti var­du. Se­nat­vė­je ir­gi jai bu­vo mus sun­ku at­skir­ti, to­dėl klaus­da­vo: „Kas tu esi: Mal­vy­na ar Jad­vy­ga?”, – pa­sa­ko­ju­si Mal­vy­na Sa­mu­lie­nė.

Dvy­nės ir Mal­vy­na, ir Jad­vy­ga me­nan­čios ir links­mų ko­lū­ki­nių lai­kų is­to­ri­jų. Sa­mu­lie­nė dir­bo „Auk­si­nės var­pos” ko­lū­ky­je lau­ki­nin­kys­tė­je, o Slab­ke­vi­čie­nė – Nau­sė­džiuo­se, ver­še­lių fer­mo­je. Nau­sė­džių ko­lū­kio zoo­tech­ni­kė, pa­ma­čiu­si Sa­mu­lie­nę, tei­ra­vo­si, ar ver­še­liai svei­ki, ar fer­mo­je vis­ko už­ten­ka, ar ne­trūks­ta šluo­tų? O „Auk­si­nės var­pos” ko­lū­kio bri­ga­di­nin­kas prie do­bi­lų ar ki­tų lau­ko dar­bų vie­toj Sa­mu­lie­nės ne kar­tą siun­tė ver­še­lių šė­rė­ją Slab­ke­vi­čie­nę. Ar­ba Jad­vy­gai Slab­ke­vi­čie­nei grįž­tant iš mies­te­lio par­duo­tu­vės na­mo, prie jos vis stab­tel­da­vo Mal­vy­nos kai­my­nai pu­čia­kal­nie­čiai ir klaus­da­vo: su kuo ji at­va­žia­vu­si? Jad­vy­ga aiš­kin­da­vu­si: pės­čia atė­ju­si. O ge­rie­ji žmo­nės ją kvies­da­vo: sės­kis, na­mo par­ve­ši­me. Ta­da Jad­vy­ga ro­do: jos na­mai už ke­lių žings­nių…

Per Mal­vy­nos vy­ro Sa­mu­lio ju­bi­lie­jų se­se­rys dvy­nės ty­čia bu­vo su­si­kei­tu­sios vie­to­mis. Ne vi­si gi­mi­nės pa­ste­bė­jo, kad tik­ro­ji žmo­na sė­di ne ša­lia, o ato­kiau sa­vo vy­ro… Vai­kai sa­vo mo­ti­nų nie­ka­dos nė­ra su­mai­šę, bet anū­kams ir proa­nū­kiams jau daug sun­kiau. Kaip su­tri­ko se­sers Jad­vy­gos proa­nū­kis, sep­ty­ne­rių me­tų Ar­nas, pir­mą kar­tą iš­vy­dęs abi se­no­les… Jis no­rė­jo kreip­tis į sa­vo pro­mo­čiu­tę Jad­vy­gą, bet išė­jo at­virkš­čiai. Už­kal­bi­no Mal­vy­ną. O pa­skui to pa­ties klau­sė ir vie­nos, ir ki­tos. Ga­lop iš­bė­go kie­man, su­si­ra­do sa­vo mo­čiu­tę Ly­vi­ją, pro­mo­čiu­tės duk­te­rį, ir su­si­rū­pi­nęs klau­sė: pa­sa­kyk, tu dvi ma­mas tu­ri? Mo­čiu­tė Ly­vi­ja sa­vo anū­kui išaiš­ki­no: jos ma­ma, Ar­no pro­mo­čiu­tė Jad­vy­ga tu­ri dvy­nę se­se­rį Mal­vy­ną. Tik ta­da gal­vo­čius Ar­nas leng­viau at­si­du­so: „Na, ir ge­ras. O aš gal­vo­jau, kad klo­na­vi­mas pra­si­dė­jo”.

– Įsi­vaiz­duo­kit, tar­na­vau pas ūki­nin­kus Lat­vi­jo­je, tai Jad­vy­ga pės­čiom atė­jo pas ma­ne, kad man pir­mai pra­neš­tų, jog iš­te­ka, – vis pri­si­min­da­vo Mal­vy­na.

O Mal­vy­nai pa­si­pir­šo naš­lys Mar­ty­nas Sa­mu­lis. Nuos­ta­bus žmo­gus, pa­sak jos. Atė­ju­si pas jį ra­du­si tris naš­lai­tė­lius: dvi duk­te­ris ir sū­nų. Vė­liau su vy­ru su­si­lau­kė dar dvie­jų sū­nų ir duk­ters. Gra­žiai išau­gi­no ir išauk­lė­jo vi­sus še­šis vai­kus. Tu­rė­jo ke­lio­li­ka anū­kų, proa­nū­kių. Vi­sais džiau­gė­si.

Abie­jų se­se­rų neap­len­kė ne­tek­tys. Jad­vy­ga Slab­ke­vi­čie­nė pa­lai­do­jo vie­ną sū­nų, o Mal­vy­na Sa­mu­lie­nė – duk­rą ir sū­nų. Jad­vy­ga su vy­ru at­šven­tė auk­si­nes ves­tu­ves ir san­tuo­ko­je iš­gy­ve­no 60 me­tų, o Mal­vy­nai su Mar­ty­nu iki auk­si­nių ves­tu­vių pri­trū­ko tik tre­jų me­tų.

Vi­są gy­ve­ni­mą dvy­nes jun­gė la­bai ar­ti­mas ry­šys. Ding­tels, pa­vyz­džiui, Mal­vy­nai min­tis, kad rei­kia Jad­vy­gai te­le­fo­nu pa­skam­bin­ti. Su­lig ta min­ti­mi ji iš­girs­ta: te­le­fo­nas jau ją kvie­čia, se­sė pir­mo­ji pa­skam­bi­nu­si. Dvy­nės se­se­rys do­va­no­mis vie­na su ki­ta ne­si­keis­da­vo. Su gim­ta­die­niu vie­na ki­tą svei­kin­da­vo te­le­fo­nu. Nėr bran­ges­nės do­va­nos, anot jų, už gy­vą, nuo­šir­dų žo­dį.

Dvy­nes ly­dė­jo net tos pa­čios ar­ba pa­na­šios li­gos. Pen­ke­rių me­tų lai­ko­tar­py­je abiems bu­vo išo­pe­ruo­tas apen­di­ci­tas. Jad­vy­gai lū­žo ran­ka, o po kiek lai­ko Mal­vy­nai triokšt ko­ja… Per­ko­pus de­vy­nias­de­šimt­me­čio slenks­tį abiems ėmė silp­ti akys.

Jos vi­są gy­ve­ni­mą la­bai my­lė­jo gė­les. Mez­gė. Pui­kios šei­mi­nin­kės. Jau­nys­tė­je Jad­vy­ga bai­gė ku­li­na­ri­jos kur­sus. Mal­vy­na to­kių kur­sų ne­bai­gė, bet se­nat­vė­je ta­po kon­di­te­re: ėmė kep­ti la­bai ska­nius bisk­vi­ti­nius tor­tus. Mal­vy­nos na­mai bu­vo vir­tę sa­vo­tiš­ka mo­kyk­la: šio me­no ji mo­kė sa­vo kai­my­nes pu­čia­kal­nie­tes.

Jos „Bir­žie­čių žo­džiui” tvir­ti­no: abi nė kar­to nė­ra su­si­py­ku­sios.

Ži­la­gal­vės. Be­si­šyp­san­čios. Ge­ra­no­riš­kos. Švie­suo­lės. Ne at­si­tik­ti­nai, ir Sa­mu­lie­nės, ir Slab­ke­vi­čie­nės duk­ros Zi­ta ir Ly­vi­ja pa­su­ko į gar­bin­gą bib­lio­te­ki­nin­kių ke­lią. Mo­ti­nos duk­roms pa­li­ko daug sa­vo pri­si­mi­ni­mų.

…10 me­tu­kų dvy­nu­kes Mal­vy­ną ir Jad­vy­gą tą pa­čią die­ną ar­ti­mie­ji iš­ly­dė­jo iš na­mų pie­me­nau­ti pas ūki­nin­kus. Mal­vy­ną – į Lat­vi­ją. Kaip Mal­vy­na grau­džiai ver­kė, kai su Jad­vy­ga at­si­svei­ki­no…

Se­nat­vė se­se­ris dvy­nes vėl iš­sky­rė. „Ne­verk, taip tu­ri bū­ti, ka­da nors tu­rė­siu išei­ti… „

… Su­si­tik­ti, ap­si­ka­bin­ti ir lik­ti. Am­žiams. Kar­tu.