Laisvės ir Nepriklausomybės testamentas

Di­džiau­sias šu­kio­nie­čio An­ta­no Sri­bi­kės pa­si­di­džia­vi­mas – jo vai­kų, anū­kų do­mė­ji­ma­sis gi­mi­nės is­to­ri­ja, tau­tos praei­ti­mi, lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės kai­na, pa­dė­ka vi­siems, ku­rie dėl jos ko­vo­jo. Tarp Lie­tu­vos lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­to­jų – ir An­ta­no dė­dė, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris Bo­les­lo­vas Sri­bi­kė. Paieš­kos Sri­bi­kių kar­tos jau­ni­mą at­ve­dė iki Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus ar­chy­vų. Ne­pa­mirš­ta­mas su­si­ti­ki­mas.

Lais­vas žmo­gus, pir­miau­sia tas, ku­ris ga­li bū­ti sa­vi­mi. Kiek­vie­nas esa­me lais­vas tiek, kiek at­sa­kin­gas. Lais­vė neeg­zis­tuo­ja be at­sa­ko­my­bės, ta­čiau ly­giai taip pat ab­sur­diš­ka rei­ka­lau­ti at­sa­ko­my­bės iš žmo­gaus, ku­ris ne­si­jau­čia lais­vas, ku­riam ne­su­tei­kia­ma erd­vė veik­ti, ga­li­my­bės rink­tis.

Su to­kia jau­nų žmo­nių sam­pra­ta te­ko su­si­dur­ti mu­zie­ju­je, vie­šint nuo­sta­biai Sri­bi­kių šei­mai. Taip, tai tos pa­čios pla­čios Sri­bi­kių gi­mi­nės, ki­lu­sios iš Sun­gai­lių kai­mo, jau­no­sios kar­tos, ne­prik­lau­so­my­bės kar­tos, ku­ri nie­ka­da ne­jau­tė oku­pa­ci­jos naš­tos ir apie tra­giš­kus tau­tos įvy­kius gir­dė­jo tik iš se­ne­lių ir tė­vų, be­si­do­mint praei­ti­mi, nag­ri­nė­jant gi­mi­nės ge­nea­lo­gi­nį me­dį.

Ne­pa­mirš­ta­mas su­si­ti­ki­mas: jau­na šei­ma – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rio Bo­les­lo­vo Sri­bi­kės, su­žeis­to mū­šy­je su ber­mon­ti­nin­kais prie Sa­lo­čių ir žu­vu­sio 1919 m., pa­li­kuo­nys: Bo­les­lo­vo sū­nė­nas- An­ta­nas Sri­bi­kė, An­ta­no sū­naus bir­žie­čio Vi­gan­to Sri­bi­kės šei­ma: žmo­na, mo­ky­to­ja Dai­va Sri­bi­kie­nė (Juš­kai­tė), šei­mos gal­va – Vi­gan­tas Sri­bi­kė bei at­min­ties puo­se­lė­to­jos ini­cia­to­rės jų duk­ros Vi­gin­ta ir Er­nes­ta Sri­bi­kai­tės bei jų bro­lis Do­vy­das Sri­bi­kė. Su pa­si­di­džia­vi­mu jau­ni­mas pri­sta­tė pa­grin­di­nį mu­zie­jaus svečią–- se­ne­lį An­ta­ną Sri­bi­kę. An­ta­no akys ar­ti­mų­jų ap­sup­ty­je spin­dė­jo džiaugs­mu, nes jau­no­ji kar­ta nea­be­jin­ga iš­ko­vo­tos lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės is­to­ri­jai.

An­ta­nas no­riai da­li­jo­si sa­vo pri­si­mi­ni­mais: nu­si­kė­lė į Sun­gai­lius, tra­giš­kus to lai­ko įvy­kius, ne­tek­tis, trem­tį, grį­ži­mą į Lie­tu­vą, gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. Nors nie­kas ne­pa­si­mir­šo, ta­čiau nie­kas ne­praė­jo vel­tui: su žmo­na Sta­se Sri­bi­kie­ne (Puo­džiū­nai­te) užau­gi­no dvi duk­ras: Vi­ta­li­ją, As­tą ir sū­nų Vi­gan­tą. Su­lau­kė sep­ty­nių anū­kų ir pir­mo­sios proa­nū­kės – Do­mi­lės.

Di­džiau­sias An­ta­no pa­si­di­džia­vi­mas – anū­kų do­mė­ji­ma­sis tau­tos praei­ti­mi. Bir­žie­tės anū­kės ėmė­si ini­cia­ty­vos dar dau­giau su­ži­no­ti apie sa­vo šei­mos praei­tį. Me­tų neiš­dil­do­mi jų vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai iš Ger­kiš­kių ka­pi­nai­čių, žva­ke­lių už­de­gi­mas ant par­ti­za­nų ka­pų, pir­mos ži­nios apie ne­prik­lau­so­my­bės ko­vų sa­va­no­rius… Ir paieš­ka Bir­žų mu­zie­jaus „Sė­la“ ar­chy­vuo­se – fo­tog­ra­fi­jų ra­di­mas, nau­jos ži­nios apie Va­bal­nin­ko sky­riu­je su­kaup­tus ir sau­go­mus „gy­vus“ liu­di­nin­kus – trau­ki­nio bi­lie­tus iš Si­bi­ro at­gal į Lie­tu­vą. Var­ty­da­ma at­min­ties la­pus, An­ta­no anū­kė Er­nes­ta vis kar­to­jo: „…di­džiuo­juo­si, kad ma­no gys­lo­mis te­ka to­kių drą­sių Lie­tu­vos pa­trio­tų krau­jas“. Er­nes­tos dė­ka į šią gi­mi­nės praei­ties is­to­ri­jos paieš­ką įsi­trau­kė ir jos se­suo Vi­gin­ta, bro­lis Do­vy­das ir be abe­jo, jų tė­vai, ku­rie ne­bu­vo abe­jin­gi šei­mos is­to­ri­jai ir anks­čiau. Do­mė­ji­ma­sis pro­tė­vių praei­ti­mi tę­sia­si.

Jau­no­sios vieš­nios liu­di­jo šei­mos nuo­sta­tą: bū­da­mi lais­vės kar­tos at­sto­vais ir my­lin­tys Lie­tu­vą, tu­ri­me nie­ka­da ne­pa­mirš­ti lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės au­kų kai­nos.

Sri­bi­kių gi­mi­nė­je – kar­tų vie­nin­gu­mas, pa­gar­ba ir at­sa­ko­my­bė vie­nų už ki­tus. Tas vie­nin­gu­mas ypač jau­tė­si, sve­čiuo­jan­tis Šu­kio­ny­se, per Šv. Ma­to at­lai­dus. Sma­gu bu­vo ste­bė­ti į at­lai­dus su­plau­ku­sius žmo­nes, tar­si vi­si bū­tų vie­nos šei­mos na­riai: vi­si svei­ki­na­si, vi­si pa­žįs­ta­mi, pil­ni nau­jie­nų… At­lai­dų die­ną An­ta­nas Sri­bi­kė šven­tė sa­vo ju­bi­lie­jų. Ju­bi­lia­tas ne­spė­jo svei­kin­tis su vi­sais. An­ta­nas, pa­gie­do­jęs su ki­tais cho­ris­tais gies­mes at­lai­duo­se, pir­miau­sia spau­dė ran­kas sa­vo se­sėms dvy­nėms, bu­vu­sioms Sri­bi­kai­tėms – Ja­ni­nai Pet­rė­nie­nei ir Emi­li­jai Ur­bo­nie­nei. O kur dar su­si­ti­ki­mas su ki­tais „trem­ties bro­liais“ ir karš­čiau­sios nau­jie­nos apie svei­ka­tą, vai­kų li­ki­mus… Tar­si vi­sai ne­daug nu­gy­ven­ta, o vis­ko tiek bu­vę… Džiaugs­mai, ne­tek­tys, trem­tis, vil­tis ir ti­kė­ji­mas, gy­ve­ni­mas grį­žus iš trem­ties – šei­ma, vai­kai, anū­kai , proa­nū­kiai. Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė ir lais­vė.

Pa­ker­mo­šis ir An­ta­no ju­bi­lie­jaus šven­tė tę­sė­si An­ta­no ir Sta­sės Sri­bi­kių na­muo­se. Su­si­rin­kę vi­si An­ta­no vai­kai: duk­ros – šu­kio­nie­tė Vi­ta­li­ja Ka­li­naus­kie­nė ir Ku­piš­ky­je gy­ve­nan­ti As­ta Ažū­se­nie­nė, sū­nus Vi­gan­tas su sa­vo at­ža­lo­mis. Pa­si­nau­do­ję pro­ga, pa­kal­bi­no­me vi­sus An­ta­no vai­kus, anū­kus. Gi­mi­nės dė­me­sio cent­re – anū­kės Li­ve­tos ir jos vy­ro Ne­do duk­re­lė, An­ta­no proa­nū­kė Do­mi­lė. Ar­ti­mie­ji no­riai da­li­jo­si sa­vo tė­vų ir se­ne­lių is­to­ri­jo­mis, pri­si­mi­ni­mais. Nep­rik­lau­so­my­bė tik sie­na, už ku­rios gy­va lais­vė. O lais­vė – tai ga­li­my­bės įgy­ven­din­ti sa­vo lū­kes­čius…

Sri­bi­kiai – lais­vės my­lė­to­jai. Jau­čia­si ta iš­di­di, ori, sa­vi­mi pa­si­ti­kin­ti gi­mi­nės au­ra. Nuo­šir­dus troš­ki­mas daž­niau su­si­rink­ti, bend­rau­ti su gi­mi­nė­mis, švęs­ti lais­vę, pri­si­min­ti is­to­ri­ją ir praei­tį, kal­bė­ti apie da­bar­tį ir atei­tį.

Lais­vės su­vo­ki­mas ir bran­gi­ni­mas kaip tes­ta­men­tas per­duo­da­mas iš vie­nos Sri­bi­kių kar­tos į ki­tą kar­tą.