Algimanto Zurbos palikimas Biržų krašto muziejuje „Sėla“

„Pa­sau­li šven­tas, ko­kia sun­ki, ko­kia pai­ni žmo­gaus kelionė…“

A.Zur­ba „…jai teš­vie­čia…“

Va­sa­rio 8-oji – ra­šy­to­jo, pub­li­cis­to, il­ga­me­čio žur­na­lo „Moks­lei­vis“ re­dak­to­riaus, jau­nų­jų fi­lo­lo­gų kon­kur­so su­ma­ny­to­jo ir mo­ki­nių kū­ry­bos ver­tin­to­jo, il­ga­me­čio kon­kur­so ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko, Bir­žų ra­jo­no Gar­bės pi­lie­čio, Al­gi­man­to Zur­bos 78-asis gim­ta­die­nis. 1942 m. va­sa­rio 8-oji yra vi­sur ofi­cia­liai skel­bia­ma ra­šy­to­jo gi­mi­mo da­ta, nors įra­šas Pa­pi­lio ka­ta­li­kų baž­ny­čios krikš­to met­ri­kų kny­go­je už­me­na mįs­lę. Ane­lės ir Po­vi­lo Zur­bų pir­ma­gi­mis Al­gi­man­tas, pa­krikš­ty­tas Aloy­zu 1942 m. ko­vo 14 d., o bū­si­mo ra­šy­to­jo Al­gi­man­to Zur­bos gi­mi­mo die­na baž­ny­čios krikš­to met­ri­kų kny­gos įra­še – ko­vo 13-oji. Ži­nant, ko­kios snie­gin­gos ir šal­tos bū­da­vo žie­mos prieš 7-8 de­šimt­me­čius, per pa­čias pū­gas (jos la­biau­siai įsi­siau­tė­da­vo va­sa­rį) at­vež­ti į Pa­pi­lį pa­krikš­ty­ti kū­di­kį iš Žva­gui­čių kai­mo bū­tų bu­vu­si pra­gaiš­tin­ga min­tis, tad, tik­riau­siai, ir lauk­ta pa­va­sa­rio, o ku­ni­gas, ma­tyt, pa­gal se­ną tra­di­ci­ją įra­šė į met­ri­kų kny­gą va­ka­rykš­tę die­ną, tik­ro­jo gim­ta­die­nio neuž­fik­sa­vęs.

Ra­šy­to­jo gim­ta­die­nį, de­ja, jau ant­rą­syk pa­si­tin­ka­me be jo. A.Zur­ba Ana­pi­lin iš­ke­lia­vo 2018-ųjų me­tų rug­sė­jo 9-ąją, pa­li­kęs skai­ty­to­jams di­džiu­lį sa­vo kū­ri­nių krai­tį (28 kny­gos), ku­ria­me ga­li ras­ti ir kny­ge­lių pa­tiems ma­žiau­siems, ir jau­ni­mui, ir bran­džiam skai­ty­to­jui. A.Zur­bos ro­ma­nų „Sa­vū­nė“, „…ei­na…“, „…jai teš­vie­čia…“ tri­lo­gi­ją ga­lė­tu­me va­din­ti him­nu gim­ta­jai že­mei ir jos žmo­nėms, bir­žie­tiš­ki mo­ty­vai vy­rau­ja ir ro­ma­nuo­se „Mol­že­mis“, „Kri­sius“, „Auš­rų mig­la“, gim­ti­nės ir il­ge­siu per­smelk­ta ir at­si­mi­ni­mų kny­ga „Gal taip rei­kė­jo“. Ro­ma­nas jau­ni­mui „Šim­ta­die­nis“ bu­vo ta­pęs kul­ti­ne jau­ni­mo kny­ga, jos mo­ty­vais re­ži­sie­rius R.Ba­nio­nis pla­na­vo sta­ty­ti fil­mą jau­ni­mui „Ma­no ma­žy­tė žmo­na“, tik­tai ra­šy­to­jo R.Ša­ve­lio ra­šy­tas sce­na­ri­jus nuo ro­ma­no jau ge­ro­kai nu­to­lo.

Ra­šy­to­jo tė­viš­kė li­ko tuš­čia dar 1978 m., ka­da jo tė­vai, ve­ja­mi svei­ka­tos ne­gan­dų, per­si­kė­lė gy­ven­ti į Vil­nių, pas vy­riau­sią­jį sū­nų Al­gi­man­tą. So­dy­ba pa­ma­žu su­ny­ko, užau­go miš­ku, bet A.Zur­ba vi­sa­da jau­tė gi­lų ry­šį su jį užau­gi­nu­sia gim­tą­ja že­me.

2013 me­tų rugp­jū­tį su­rin­ko vi­sus sa­vo anū­kus (ne­bu­vo tik vy­riau­sio­sios, Gied­rės) ir, kar­tu su žmo­na Lai­mu­te, vai­kais Man­tu ir Vai­da, mar­čia Vik­to­ri­ja, at­va­žia­vo į gim­tuo­sius Bir­žus, no­rė­da­mas per­duo­ti at­min­tį jau­nie­siems, pa­ro­dy­ti jų se­ne­lių ir pro­se­ne­lių že­mę. Ap­lan­kė Bir­žų pi­lį, Bir­žų kraš­to mu­zie­ju­je „Sė­la“ su­si­pa­ži­no su Bir­žų is­to­ri­ja, ta­da su­sto­jo Pa­pi­ly­je, tė­vų Ane­lės ir Po­vi­lo jau­nys­tės mies­te­ly­je, ir tik vi­sai va­ka­rop nu­va­žia­vo ieš­ko­ti Zur­bų vien­sė­džio. Nuo Sma­lie­čių, kur te­bes­to­vi pir­mo­ji Al­gi­man­to Zur­bos mo­kyk­la, pa­su­ko link Žva­gui­čių, pri­va­žia­vo žvyr­duo­bes pa­miš­kė­je. Sū­nus Man­tas, su tė­vu lan­kęs se­ne­lių so­dy­bą dar bū­da­mas paaug­lys, už­li­pęs ant va­ka­ro sau­lės ap­švies­tų žvy­ro kal­nų, pa­ban­dė su­sio­rien­tuo­ti. Bu­vo pa­si­kliau­ta in­tui­ci­ja, pa­suk­ta į miš­ką ta­ke­liu, ku­ris, kuo to­liau, tuo la­biau pra­stė­jo, rei­kė­jo sto­ti ir pa­lik­ti au­to­mo­bi­lius. Vis tik Man­tui pa­vy­ko… Orien­ty­ru ta­po bu­vu­sios so­dy­bos pa­kraš­ty pa­so­din­tų eg­lių ei­lė, eg­lės ir pa­ro­dė ke­lią. Jau vi­sai beuž­gu­lant va­ka­ro su­te­mai vi­si krū­my­nais pra­si­bro­vė iki so­dyb­vie­tės, ra­šy­to­jas su­sto­jo po kle­vu, kaž­ka­da au­gu­siu prie gry­čios, anū­kai pa­skli­do nar­dy­ti po džiung­lė­mis vir­tu­sį bu­vu­sį sa­vo pro­se­ne­lių kie­mą. Vai­duok­liš­kas se­nų iš­lū­žu­sių obuo­lių so­das, ir ste­buk­las… po vie­na obe­lim pa­bi­rę obuo­liai. Ar ne ma­žiau­sia­sis, Si­mas, obuo­lį nu­ne­šė po kle­vu, se­ne­liui… tai bu­vo pa­sku­ti­nis ra­šy­to­jo obuo­lys iš ra­šy­to­jo vai­kys­tės so­do…

Bran­giau­sia, ką ra­šy­to­jas pa­li­ko Lie­tu­vai iš­ke­liau­da­mas – jo kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas, ta­čiau Bir­žams, sa­vo gim­ta­jai že­mei, jis pa­li­ko dau­giau. Dar praei­tą pa­va­sa­rį da­lį ra­šy­to­jo pa­li­ki­mo Bir­žų kraš­to mu­zie­jui „Sė­la“ per­da­vė naš­lė Lai­ma Zur­bie­nė, vyk­dy­da­ma ra­šy­to­jo tes­ta­men­tu iš­sa­ky­tą va­lią. Tą­kart į mu­zie­jų bu­vo par­vež­ta jo pa­sku­ti­nio­ji spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­lė (kol A.Zur­ba dir­bo, spaus­di­no tik ma­ši­nė­le), as­me­ni­nių nuo­trau­kų, taip pat fo­tog­ra­fi­jų iš įvai­rių ren­gi­nių, su­si­ti­ki­mų, kny­gų pri­sta­ty­mų, da­lis ra­šy­to­jo kny­gų rank­raš­čių, as­me­ni­nės ko­res­pon­den­ci­jos: skai­ty­to­jų (tarp jų ir mo­ki­nių) laiš­kų, at­vir­laiš­kių. Įdo­mi vie­ne­ti­nė kny­ga – žur­na­lo „Moks­lei­vis“ re­dak­ci­jos do­va­na A.Zur­bai 50-me­čio pro­ga: iš­leis­ta ra­šy­to­jo raš­tų rink­ti­nė, su­dė­ta į vie­ną sto­rą kny­gą. Ki­ta da­lis pa­li­ki­mo į mu­zie­jų bu­vo par­vež­ta po ra­šy­to­jo pir­mų­jų mir­ties me­ti­nių mi­nė­ji­mo, mu­zie­jaus žmo­nėms pa­ger­bus ra­šy­to­jo at­mi­ni­mą drau­ge su šei­mos na­riais, ra­šy­to­jo ko­le­go­mis, kai­my­nais, Vil­niaus bir­žie­čiais. Mu­zie­jui bu­vo per­duo­tos li­te­ra­tū­ri­nių pre­mi­jų įtei­ki­mo pro­ga ra­šy­to­ją ap­juo­su­sios juos­tos, taip pat juos­tos, ra­šy­to­jui ju­bi­lie­jų pro­ga do­va­no­tas Bir­žų vai­kų bib­lio­te­kos bei Pa­pi­lio kraš­to žmo­nių, ypa­tin­gai bran­gin­tas su­ve­ny­ras – ro­ma­no „Šim­ta­die­nis“ he­ro­jė (mo­kyk­li­ne uni­for­ma ap­reng­ta lė­lė), lai­kan­ti ran­ko­se mi­nia­tiū­ri­nį „Šim­ta­die­nį“. Į ra­šy­to­jo ar­chy­vą mu­zie­ju­je bus pa­dė­ta ir krū­ve­lė juod­raš­čių, pa­sta­bų są­siu­vi­nių, už­ra­šų kny­ge­lių, ku­rio­se kū­ri­nių siu­že­tų, vei­kė­jų cha­rak­te­rių ap­ma­tai, įvai­rūs pa­mąs­ty­mai, bū­si­mų ren­gi­nių siu­že­ti­niai pla­nai. Tarp jų ir ma­žu­tis la­pe­lis, ku­ria­me smul­kė­ty­lai­čiu šrif­tu su­ra­šy­ti pa­sku­ti­nės vieš­na­gės Bir­žuo­se ap­ma­tai, ruo­šian­tis 2016 m. Bir­žų mies­to šven­tės me­tu pri­sta­ty­ti pa­sku­ti­nį­jį ro­ma­ną „Auš­rų mig­la“. At­vi­ru­ko dy­džio la­pe­ly­je du bib­lio­te­kos te­le­fo­no nu­me­riai, pre­li­mi­na­rūs ren­gi­nio da­ly­viai (A.Zur­ba, žmo­na Lai­ma, St. Lips­kis, 2-3 skai­to­vės…), tiks­lus ren­gi­nio lai­kas ir vie­ta (VIII.6, 12 val.), pla­ne­lis, apie ką bus kal­ba­ma, ku­rių vei­kė­jų cha­rak­te­riai bus ap­tar­ti, ke­li ro­ma­no ap­tar­ti­ni mo­ty­vai.

Taip rū­pes­tin­gai ra­šy­to­jas ruoš­da­vo­si ne tik sa­vo kny­gos pri­sta­ty­mams, bet ir ne to­kiems rim­tiems ren­gi­niams, kaip pvz., vie­nos „kri­vū­lie­tės“ ju­bi­lie­jus… Su A.Zur­bos ar­chy­vu pa­te­ko ir 10-ies blok­no­to la­pe­lių juod­raš­tis ruo­šian­tis svei­kin­ti iš Du­kur­nių ki­lu­sią Vil­niaus bir­žie­tę. Į tuos la­pe­lius su­dė­ta ir kraš­to is­to­ri­ja, ir ju­bi­lia­tės var­do bei jos kraš­to vie­to­var­džių eti­mo­lo­gi­jos aiš­ki­ni­mas, ir pa­svars­ty­mai apie tar­mę, ad­mi­nist­ra­ci­nius kraš­to po­ky­čius, ryš­kiau­sias kraš­to as­me­ny­bes, ir ga­liau­siai – iš­va­da: „dar ga­li­ma – daug ką… bet ir tai liu­di­ja, ko­kio rim­to, reikš­min­go kraš­to vai­kas yra Alė…“

Pa­ra­dok­sas… pa­pras­tai gi­mi­mo die­nos pro­ga do­va­nos do­va­no­ja­mos su­kak­tu­vi­nin­kui, šian­dien – lyg ir at­virkš­čiai, no­ri­me pa­si­džiaug­ti ir pa­dė­ko­ti ra­šy­to­jui už jo do­va­nas mums – jo gim­to­jo kraš­to žmo­nėms. Mū­sų do­va­na į sa­vo kū­ri­nius Bir­žų kraš­tą įau­du­siam ra­šy­to­jui – at­mi­ni­mas ir pa­si­ry­ži­mas jį sau­go­ti.

„Te­nykš­tis kai­mas – ma­no že­mė. Ir kas, kad pa­skui nuo jo nu­tols­ti, kas, kad tik ret­kar­čiais už­su­ki. Jis gy­vas ta­vy­je, jis nie­kur ne­pa­sit­rauks, neiš­nyks, jo neuž­goš nei nau­jų įspū­džių griū­tys, nei la­bai pa­si­kei­tęs gy­ve­ni­mas, nei, ro­do­si, to­kie to­li­mi, su juo ne­su­si­ję dar­bai. Ir gy­vas bus, kol vaikš­ti­nė­si po pa­sau­lį…“ (A.Zur­ba). Te gy­vas bus…