Apie šaukštus popiet

Tu­riu gal­vo­je gy­ve­ni­mo tarps­nį, kai ti­kė­tis po­ky­čių į ge­ra jau bū­na per vė­lu. Tas tarps­nis, aiš­ku, se­nat­vė. Pa­si­žiū­rė­kim, dėl ko se­ni žmo­nės, da­ry­da­mi gy­ve­ni­mo apy­skai­tą, la­biau­siai ap­gai­les­tau­ja ar net grau­žia­si.

Pa­si­do­mė­jau tam skir­tų ap­klau­sų iš­va­do­mis. Dau­gu­ma jų vie­no­dos ar­ba la­bai pa­na­šios.

Pa­vyz­džiui, ap­gai­les­tau­ja­ma, kad te­ko la­bai daug lai­ko paau­ko­ti ne­mėgs­ta­mam dar­bui ar­ba tie­siog dar­bui. Nie­ko nuo­sta­baus, ži­no­kit. Nuos­ta­bu bū­tų iš­girs­ti: „Gai­la, kad neiš­si­pil­dė sva­jo­nė dirb­ti sun­kų, juo­dą, pa­vo­jin­gą svei­ka­tai, nuo­bo­dų ar pan. dar­bą.” O jei­gu rim­tai, kas ne­no­rė­tų bū­ti lais­vo oro di­rek­to­riu­mi (tu­riu ome­ny, vi­są gy­ve­ni­mą)? Ki­tas klau­si­mas, kas bū­tų, jei vi­si iki vie­no di­rek­to­riau­tu­me…

Ar­ba štai dar. Daug kas ap­gai­les­tau­ja ne­spė­ję pa­ma­ty­ti pa­sau­lio, per ma­žai lai­ko sky­rę ar­ti­mie­siems ir drau­gams. Ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai, pa­sa­ky­siu. Jei­gu to­kie res­pon­den­tai bū­tų šlais­tę­si po vi­sus že­my­nus ir sa­ly­nus, drau­gams ir ar­ti­mie­siems bū­tų lai­ko vi­siš­kai ne­tu­rė­ję. Ir at­virkš­čiai. Bet tai tik ma­no nuo­mo­nė.

Pa­rū­po man pa­čiam su­reng­ti to­kią ap­klau­są. O ką, di­de­lio moks­lo ne­rei­kia: pa­kan­ka ap­klaus­ti tam tik­rą skai­čių gar­baus am­žiaus žmo­nių, su­su­muo­ti at­sa­ky­mus ir api­bend­ri­nus pa­da­ry­ti iš­va­das.

Taip ir pa­da­riau – ap­klau­siau tam tik­rą skai­čių žmo­nių. Ir… be­veik ne­bu­vo ko su­muo­ti ir api­bend­rin­ti. Tuoj paaiš­kin­siu.

Vi­sos (100%) mo­te­rys, pen­si­nin­kės, rea­ga­vo vie­no­dai, maž­daug taip: „Man šaukš­tai po­piet? Kaip tau lie­žu­vis ap­si­ver­čia ma­ne nu­ra­šyt? Aš dar oho­ho…” Žo­džiu, į klau­si­mą neat­sa­kė.

Vy­rai at­sa­kė, bet vi­si taip skir­tin­gai, kad api­bend­rin­ti neį­ma­no­ma.

An­tai vie­nas ap­gai­les­ta­vo, kad ne­si­mo­kė ang­lų kal­bos ir da­bar ne­su­siš­ne­ka su anū­kais, ki­tas – kad ne­pa­sis­ta­tė na­mo, tre­čias – kad kar­tą bu­vo neiš­ti­ki­mas žmo­nai, ket­vir­tas – kad tik kar­tą bu­vo neiš­ti­ki­mas žmo­nai ir taip to­liau. Tie­sa, du at­sa­ky­mai su­ta­po, J. ir ma­no, bet, ka­dan­gi jie ne­su­da­ro 51%, dau­gu­ma pa­va­din­ti nei­šei­na.

Do­mi­na ma­no ir J. at­sa­ky­mai? Nie­ko ypa­tin­go: „Gai­la neiš­nau­do­tų pro­gų.” Ko­kių? Koks skir­tu­mas, ar šiaip ar taip, šaukš­tai po­piet.