Netipiški pokalbiai

O, la­bas, po­nia, se­niai ma­ty­ta. Gra­žiai at­ro­dot, at­jau­nė­ju­si. — Ką jūs, ką jūs… — Kas nau­jes­nio, re­gis, skai­čiau, kad pa­rei­go­se paaukš­ti­no? — Prie­šin­gai, pa­že­mi­no. — Va­je, kaip ne­ge­rai. — Nie­ko to­kio, už­tat at­ly­gi­ni­mą pa­kė­lė. — Oho, tai pui­ku. Kaip sa­ko, nė­ra to blo­go, kas…Na, tai su Nau­jais me­tais, po­nia. — Ir jus, po­nia. Lai­mės, džiaugs­mo, o svar­biau­sia svei­ka­tos. — Ačiū. Ir jums vis­ko, ko tik šir­dis trokš­ta. Bu­vo ma­lo­nu. — Ačiū, ačiū, man ir­gi. Iki. — Iki, iki.

xxxxxxxxxxxxxxxx

Alio, čia tu? Čia aš. Dėl ko skam­bi­nu: ži­nok, su­si­ti­kau tą, ną tą gi, blon­di­nę. Taip, taip, tą pa­čią. Ko­kia su­se­nus, vos pa­ži­nau. Nu­si­de­ja­vo, kad vir­ši­nin­kas ją pa­že­mi­no. Neiš­si­gal­vo­ju, pa­ti taip sa­kė. Bet pi­ni­gų, die­gas, pri­me­tė. Ma­tyt, skan­da­lo pa­bi­jo­jo. Ai, o dar neį­si­vaiz­duo­ji, ko man pa­lin­kė­jo. Svei­ka­tos, ei­na ji sau, – kaip ko­kiam li­go­niui. Ge­rai, ge­rai, ne­bet­ruk­dy­siu. Su Nau­jais. Ir tau to pa­ties. Ate.

xxxxxxxxxxxxxxxx

Alio, klau­syk, skam­bi­no ma­no kai­my­nė. Pa­sa­ko­jo apie mū­sų pa­žįs­ta­mą, Na­gi tą, blon­di­nę. Sa­kė, kad vir­ši­nin­kas jai gar­bę nu­plė­šė. Taip sa­kė, rim­tai. Ir kad pi­ni­gais at­si­pir­ko. Siau­bas. O ir ji ge­ra, jei­gu gar­bę pi­ni­gais ma­tuo­ja. Ko ge­ro, pa­ti vir­ši­nin­ką ir iš­pro­vo­ka­vo. Ko tik žmo­nės ne­pa­da­ro dėl pi­ni­gų. Sko­lą? Ko­kią sko­lą? Ai, tą, ne­pa­mir­šau, bet kol kas ne­ga­liu… po Nau­jų pa­si­steng­siu… Lai­min­gai…

xxxxxxxxxxxxxxxx

La­ba die­na, po­nia, aš iš laik­raš­čio. Tur­būt nu­ma­no­te, ko­kiu klau­si­mu. Ne? Dėl tos jus iš­ti­ku­sios… ne­lai­mės. Na… hm… iš­prie… Sa­kot, nie­kas neišp­rie…? Sup­ran­tu, po­nia, jū­sų no­rą tą is­to­ri­ją nu­ty­lė­ti ir ne­vie­šin­ti. Ta­čiau apie ją daug kal­ba­ma, jau ap­klau­siau ke­le­tą ne­tie­sio­gi­nių liu­di­nin­kų. Pa­kal­bin­siu ne tik jus, bet ir jū­sų vir­ši­nin­ką. Ne­si­bai­min­ki­te, jū­sų var­das straips­ny­je bus pa­keis­tas, vei­das nuo­trau­ko­je už­tem­dy­tas. No­rė­čiau, kad pa­pa­sa­ko­tu­mė­te, kaip vis­kas at­si­ti­ko, kiek pi­ni­gų ga­vo­te už ty­lė­ji­mą, kaip da­bar jau­čia­tės jūs ir jū­sų vy­ras ir t.t. At­si­sa­ko­te? Ką gi, teks taip ir pa­ra­šy­ti. Jei ap­si­gal­vo­tu­mė­te, skamb­tel­ki­te man šiuo nu­me­riu. O kol kas lin­kiu links­mai at­švęs­ti Nau­juo­sius. Iki pa­si­ma­ty­mo (ti­kiuo­si).