Nuodėmių ir paklydimų būsimų Seimo rinkimų migloje paieškos

Po­li­ti­kai mums nuo­lat ką nors iš­kre­čia. Tam, kad te­le­vi­zi­jo­se bū­tų ką žiū­rė­ti, kad laik­raš­čiuo­se bū­tų ką skai­ty­ti? O kaip ki­taip?! Jei­gu vis­kas bū­tų či­ki-či­či, juk iš nuo­bo­du­lio žan­di­kau­lius iš­si­na­rin­tu­me. To­dėl vis ti­ki­mės iš aukš­ty­bių ko­kių nors pi­kan­tiš­kų nau­jie­nų. Su­lauk­si­me, juk iki Sei­mo rin­ki­mų li­ko ma­žiau nei me­tai. To­dėl rei­kia kai­šio­ti pa­ga­lius į ra­tus ki­tiems. Ir su­bur­ti kuo kie­tes­nį ar spal­vin­ges­nį sa­viš­kių bū­rį.

Kar­te­lė

Sei­me au­džia­ma min­tis, jog rei­kia že­miau nu­leis­ti par­ti­joms ir par­ti­jų koa­li­ci­joms rin­ki­mų kar­te­lę. Ne­va tam, kad dau­giau par­ti­jų į Sei­mą pa­kliū­tų. Ga­li bū­ti, jog kai ku­riems Sei­mo na­riams rei­tin­gai de­gi­na uo­de­gas. To­dėl ir bi­jo, kad atei­nan­čiuo­se rin­ki­muo­se kar­te­lės ne­per­šoks. Yra bai­mių, kad nu­lei­dus kar­te­lę, į Sei­mą pa­teks la­bai mar­ga pub­li­ka. Bus ne par­la­men­tas, o tur­gus. O da­bar kas Sei­me – ne tur­gus?! Gal – jo­mar­kas? Kaip pa­va­din­si, taip ne­pa­ga­din­si.

Bend­ra­min­čiai

Vie­ni rin­ki­mų kar­te­lės aukš­tį ap­ta­ri­nė­ja, ki­ti – par­ti­jų iš­ka­bas švei­čia, bend­ra­žy­gius tel­kia. Kai ku­rios par­ti­jos pa­si­ga­vo gra­žų žo­dį – ge­ro­vė. Links­niuo­ja šį žo­dį par­ti­jų pa­va­di­ni­muo­se. Kai­šio­ja šį žo­dį, rei­kia ne­rei­kia, sa­vo kal­bo­se. Juk ži­no­ma, kad ne­ži­nant sai­ko, ir gra­žiau­si ke­ti­ni­mai į nie­ką pa­virs­ta. Bend­ra­min­čių tel­ki­mas ir­gi įdo­mus. Spal­vin­gas. Štai po­nia Eg­lė, ne­se­niai at­si­dū­ru­si vai­kų atė­mi­mo skan­da­le, po iš­tei­si­ni­mo, nu­spren­dė da­ly­vau­ti Sei­mo rin­ki­muo­se. Eis į Sei­mą tam, kad bū­tų iš­girs­ti pa­pras­ti žmo­nės, ku­rie kal­ba pa­pras­tai, iš ku­rių yra juo­kia­ma­si, kad jie nie­kas, kad jie neiš­si­la­vi­nę… Pir­myn! Jei­gu pa­si­seks, ta­da: nau­jai pa­sau­lį at­sta­ty­sim – kas bu­vo nieks, tas bus vis­kuo? Ką mes ži­nom, gal taip ir rei­kia?! Nors Mo­ky­to­jo kny­go­je sa­ko­ma: vie­na kar­ta nuei­na, ki­ta atei­na, bet že­mė am­ži­nai lie­ka ta pa­ti. Kas bu­vo, tas vėl bus, kas įvy­ko, tai vėl įvyks. Vis­kas su­ka­si vie­to­je! Ma­tyt, to­dėl žmo­nės iš nuo­dė­mių kaip neiš­si­va­duo­ja, taip ir neiš­si­va­duo­ja. Jei­gu koks pa­pras­tas žmo­gus at­si­du­ria val­džio­je, tuoj pa­si­jun­ta ne­pap­ras­tu.

Pak­ly­di­mai

Štai ne­spė­jo mi­nist­ras Ja­ros­la­vas ko­jų mi­nis­te­ri­jo­je ap­šil­ti, kaip su­ge­bė­jo gra­žios ko­šės iš­si­vir­ti. Ne ko­šę, o dvi gar­džias va­ka­rie­nes už val­diš­kus pi­ni­gus su­val­gė. Vie­ną – Abu Da­by­je, o ki­tą – Mins­ke. Paaiš­kė­jus šių va­ka­rie­nių rei­ka­lams, po­nas mi­nist­ras už jas iš sa­vo ki­še­nės su­plo­jo. Pa­sit­vir­ti­no mi­ty­bos ži­no­vų per­spė­ji­mas, jog va­ka­rie­nes val­gy­ti nė­ra svei­ka. Ki­nų pa­tar­lė lie­pia va­ka­rie­nę ati­duo­ti prie­šui. Leng­va pa­tar­ti, leng­va pa­sa­ky­ti, ta­čiau prie­šų prie va­ka­rie­nės sta­lo juk ne­ma­ty­ti. Prie­šai tū­no kaž­kur ana­pus. Tik vis­ką se­ka jų, net prie­blan­do­je vis­ką ma­tan­čios akys.

Iš­va­dos

Ge­riau­sia pa­tiems priei­ti prie iš­va­dų. Mat iš­va­dos pri­klau­so nuo to, ku­rio­je pu­sė­se pa­ts esi. Jei­gu ka­da už dy­ką val­gei ska­nią va­ka­rie­nę, at­ro­dys vie­naip. Jei­gu slap­čia ste­bė­jai val­gan­čius ir pa­ts krim­tai už kru­vi­nus pi­ni­gus pirk­tą su­žie­dė­ju­sį su­muš­ti­nį, at­ro­dys ki­taip. O kaip iš tik­rų­jų? Ga­li bū­ti, jog at­sa­ky­mas ir­gi yra už­ra­šy­tas Mo­ky­to­jo kny­go­je: vi­sa tai tik mig­la ir vė­jų vai­ky­ma­sis. Tai­gi: jei­gu ti­kė­jo­tės ko­kių nors rim­tų iš­va­dų, ka­žin ar ra­si­te. La­bai jau mig­lo­tai vis­ką su­ra­šiau. Už ką – at­si­pra­šau.