Pasvaliečiai savanoriai susiremontavo salę

Pas­va­lie­čiuo­se vie­no pa­sta­to dvi pa­ji­nin­kės į sa­va­no­rys­tės ak­ci­ją su­bū­rė vi­so kai­mo žmo­nes. Rink­ti pi­ni­gai, or­ga­ni­zuo­tos tal­kos. Neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tu­si sa­lė: nau­jos grin­dys, per­da­žy­tos sie­nos, at­nau­jin­ta sce­na. Ant lan­gų – užuo­lai­dos. Ži­di­ny­je sprag­si mal­kos. Ši­lu­ma sklin­da per vi­są jau­kią sa­lę. Sa­lė su­tal­pin­tų iki 200 sve­čių. Pa­lei sie­ną il­ga sta­lų ei­lė. Prie šių sta­lų ga­li­ma su­so­din­ti apie 70 žmo­nių.

Ži­bu­rė­liai

Pas­va­lie­čių kai­me prie bu­vu­sios kon­to­ros ža­liuo­jan­čios eg­lės ša­ko­se dar nuo praė­ju­sių Ka­lė­dų su­pa­si šven­ti­nės puoš­me­nos – gir­lian­da ir bur­bu­lai. Pas­ta­to lan­guo­se spin­di ži­bu­rė­lis. Du­rys at­ra­kin­tos. „Bir­žie­čių žo­džiui” pa­si­se­kė. Sa­lė­je sė­din­čios mo­te­rys – vie­nos iš pa­grin­di­nių dar­bų or­ga­ni­za­to­rių ir tal­ki­nin­kių: Vi­da Ša­tie­nė, Ele­na Nak­ti­nie­nė, Li­na Ša­tie­nė ir jos duk­re­lė Do­vi­lė. Daug me­tų ap­leis­ta sa­lė neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tu­si. Nau­ja­me ži­di­ny­je sprag­si mal­kos. Mo­te­rys sty­guo­ja bū­si­mos pa­dė­kos šven­tės sce­na­ri­jų. Pas­va­lie­čiai kul­tū­ros dar­buo­to­jo eta­to ne­tu­ri. Bet Pas­va­lie­čiuo­se daug ta­len­tin­gų žmo­nių, ga­baus jau­ni­mo. Jau­ni­mas gro­ja, pie­šia, spor­tuo­ja, da­ly­vau­ja įvai­rio­se olim­pia­do­se.

Iš kur to­kios per­mai­nos?

– Ne to­kie tie Pas­va­lie­čiai ir iši­rę. Su­si­vie­ni­jo vi­sas kai­mas ir su­si­tvar­kė­me. Ši­ta erd­vi sa­lė bus vi­so kai­mo tur­tas, – pa­brė­žia mo­te­rys.

Jos ti­ki­no: – sa­lė rei­ka­lin­ga. Gė­da bū­da­vo prieš kai­mo sve­čius. At­vyk­da­vo mies­tie­tės mo­te­rys į gi­mi­nai­čių šer­me­nis, o grin­dys su­pu­vu­sios, ba­tų kul­niu­kai ir smin­ga. Ant suo­lo dau­giau žmo­nių su­sė­da, grin­dys jau ir suo­lo ne­beiš­lai­ko.

Už ir prieš

Pa­sak Vi­dos Ša­tie­nės, anks­čiau šia­me pa­sta­te bu­vo įsi­kū­ru­si „Per­ga­lės” ko­lū­kio kon­to­ra. Su­by­rė­jus ko­lū­kiui, šios pa­tal­pos ati­te­ko Pas­va­lie­čių že­mės ūkio bend­ro­vei. 1998 me­tais bend­ro­vė iši­ro ir pa­sta­tas per­duo­tas į pa­ji­nin­kų ran­kas. Pa­ji­nin­kų bu­vo ke­lias­de­šimt. Pa­ji­nin­kai po vi­sur iš­si­bars­tę. Nuo­mo­nės iš­si­sky­rė. Vie­ni pri­ta­rė pa­sta­to re­mon­tui, o ki­ti prieš­ta­ra­vo. Juk jie šio­mis pa­tal­po­mis ne­be­si­nau­dos.

– Rū­pė­jo, kad pa­sta­tas kai­mui tar­nau­tų. Čia tel­pa dau­giau žmo­nių nei bend­ruo­me­nės na­muo­se. Kai ku­rie bu­vo už šios sa­lės re­mon­tą, tik jie ne pa­ji­nin­kai. Dar­bai pa­ju­dė­jo, kai kai­my­nė Ele­na Nak­ti­nie­nė įsi­gi­jo pa­jus. Mes dvi bend­ra­min­tės ir su­rė­mė­me pe­čius, ir ėmė­mės žy­gių, – pri­si­me­na Vi­da Ša­tie­nė.

– Dar­bams rei­kė­jo pi­ni­gų. Abi su Vi­da pa­si­ta­rė­me. Nie­ko ki­to ne­li­ko tik ei­ti per kie­mus ir „ka­lė­do­ti”. Pir­miau­sia krei­pė­mės į pa­ji­nin­kus, į ūki­nin­kus. Jie neat­si­sa­kė. Per vi­są kai­mą su­ra­do­me 45 rė­mė­jus. Mū­sų kai­mo žmo­nės ge­ri, tik rei­kia juos su­ju­din­ti. Ry­tą ke­lie­si ir gal­vo­ji, kur nuei­si, ką sa­ky­si, kaip pra­šy­si. Na­muo­se steng­da­vo­mės anks­čiau ap­si­ruoš­ti, kad sa­vo šei­mos ne­skriaus­ti, ir 8 va­lan­dą jau pi­la­me į sa­vo dar­bą. Pės­čios ar­ba va­žiuo­tos, – pa­sa­ko­ja Ele­na.

Kreip­tis fi­nan­si­nės pa­gal­bos į kai­mo žmo­nes joms te­kę ne kar­tą. Pas­va­lie­čių kai­mo žmo­nės bu­vo to­kie drau­giš­ki ir su­pra­tin­gi, kad kai ku­rie pa­tys pra­dė­jo ne­šti pi­ni­gus į Ele­nos ir Vi­dos na­mus.

150 mai­šų šiukš­lių

Tal­kos pra­si­dė­jo pa­va­sa­rį. Orai gra­žūs, to­dėl sa­va­no­rės ėmė­si ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­bų. At­nau­ji­no ply­te­lių ta­ką į pa­sta­tą.

Vė­liau dar­bai per­si­kė­lė į vi­dų. Pir­miau­sia rei­kė­jo iš­kuop­ti, iš­va­ly­ti šiukš­les. Pra­si­dė­jo va­ly­mai, švei­ti­mai, da­žy­mai…

– 20 me­tų vis­kas bu­vo ne­ju­din­ta, pe­li­jo. Dir­bo­me su du­jo­kau­kė­mis. Pri­rin­ko­me ir iš­ve­žė­me 150 mai­šų šiukš­lių. Kai­mo žmo­nės ne tik au­ko­jo pi­ni­gus, bet ir tal­ki­no. Vie­ną die­ną dar­buo­da­vo­mės pen­kios, o ki­tą die­ną su­lauk­da­vo­me ir ke­lio­li­kos tal­ki­nin­kų, mo­te­rų ir vy­rų, – džiau­gia­si Vi­da Ša­tie­nė.

Kar­tu su ma­my­te Li­na, mo­čiu­te Vi­da į tal­ką kaip į dar­bą du mė­ne­sius trau­kė ir pen­kia­me­tė Do­vi­lė Ša­tai­tė. Do­vi­lė įgi­jo pir­mą­ją bend­ruo­me­niš­ku­mo pa­tir­tį: šla­vė, da­žė, ne­šio­jo smė­lį. Vai­kiš­kas Do­vi­lės čiauš­kė­ji­mas skaid­ri­no tal­ki­nin­kų nuo­tai­ką.

– Su­pu­vu­sias grin­dis iš­plė­šė­me. Grin­dis plė­šė Al­ber­tas Klun­gys, Gy­tis Dre­vins­kas, Vir­gis Kri­pai­tis. Tal­ki­no Rai­mon­das Bur­kovs­kis, Kęs­tas Leng­vi­nas, Si­gis Vi­nic­kas, Gin­ta­ras Pra­kai­tas, Al­fon­sas Vo­ras, Vol­dis Vai­če­ko­nis. Su­py­lė­me 26 to­nas smė­lio ir 24 to­nas žvy­ro. Tie­sė­me plė­ve­lę, šil­ti­no­me pu­ta, pri­slė­gė­me ar­ma­tū­ra, klo­jo­me grin­dų len­te­les. Grin­dis klo­jo, ap­dai­los dar­bus at­li­ko kai­mo meist­ras Arū­nas Mer­ke­lis, – pa­sa­ko­ja mo­te­rys ir pri­du­ria: – Grin­dis rei­kia dė­ti, o pi­ni­gų – trū­ku­mas. Ir vėl – pa­kie­miais. Vi­da Ša­tie­nė vis va­ži­nė­jo į Bir­žus ir vis smal­sa­vo ka­da bus sta­ty­bi­nėms me­džia­goms ak­ci­jos…

20 tal­ki­nin­kų, 45 rė­mė­jai

Ele­na Nak­ti­nie­nė pri­pa­žįs­ta: bu­vo var­ge­lio, bet da­bar links­ma: jų „ua­bas „Sen­jo­rų sta­ty­ba” kol ap­rū­ku­sias, ne­ly­gias sie­nas, lu­bas še­pe­čiais nu­švei­tė, glais­tė. Sie­nos ne­ly­gios, to­dėl vo­le­liui sie­nos ne­pak­lu­so, da­žė sie­nas su tep­tu­kais. Pa­lu­bė­je bo­bu­tės kaip šikš­nos­par­niai ka­bo­jo… Tal­ki­nin­kai su­si­tvar­kė ir įsi­ren­gė dar ir jau­kų kam­ba­riu­ką ša­lia sa­lės.

Pag­rin­di­niai rė­mė­jai – ūki­nin­kai: To­mas Luk­ša, Pau­lius Klun­gys, Dai­nius Re­mei­ka, Gied­rius Re­mei­ka, Ro­mas Ša­tas, Gvi­das Si­mo­na­vi­čius. Žmo­nės dir­bo ir nė užuo­mi­nos, nė pu­sės žo­džio, kad už dar­bą rei­kia su­mo­kė­ti. Re­mon­to dar­buo­se plu­šė­jo Ona Su­ba­čie­nė su sa­vo vai­kais: Ing­ri­da ir Sau­liu­mi. Ro­mas Ša­tas ne­skai­čia­vo nei ku­ro, nei trans­por­to iš­lai­dų. Su­ve­žė vi­sas sta­ty­bi­nes me­džia­gas. Poil­sio die­nas re­mon­to dar­bams au­ko­jo Alis Nak­ti­nis ir Juo­zas Šli­kas…Tal­ki­nin­kų apie 20, o ge­ra­da­rių – 45. Jiems vi­siems bus at­si­dė­ko­ta šeš­ta­die­nio po­pie­tė­je.

– Pa­si­puo­šė­me, at­nau­ji­no­me ir sa­vo sce­ną. Ant lan­gų nau­jos užuo­lai­dos. Ži­di­nių meist­ras mums pro­fe­sio­na­liai pa­mū­ri­jo ži­di­nį. Ši­lu­ma skirs­to­si po vi­są sa­lę. Ši sa­lė ne tik pa­ji­nin­kų, bet vi­so mū­sų kai­mo tur­tas, – ke­lis kar­tus pa­brė­žė mo­te­rys.

Sa­va­no­rės ne­nu­lei­džia ran­kų, tu­ri už­mo­jų. Pa­va­sa­rį – į nau­jų dar­bų fron­tą.

vinilinis laminatas