Kas taršesnis už taršius automobilius

Da­bar la­bai ma­din­ga sie­lo­tis dėl kli­ma­to at­ši­li­mo. At­ro­dy­tų: ne­gi blo­gai, kad šil­čiau gy­ven­si­me? Juk ma­žiau mal­kų su­kū­ren­si­me! Pa­si­ro­do: kli­ma­to at­ši­li­mas – blo­gas da­ly­kas. Dėl to at­ši­li­mo pa­sau­ly­je nu­tin­ka vis dau­giau gam­tos ka­tak­liz­mų. Tor­na­dai ar tai­fū­nai mies­tus bei mies­te­lius nu­siau­bia. Vie­nur lie­taus – nė la­šo. Ki­tur – upės iš kran­tų pa­bė­ga. Nie­ko ge­ro. Aiš­ki­na­ma, jog dėl to­kių po­ky­čių kal­ti žmo­nės. Sa­vo veik­la taip ga­di­na gam­tą, jog ji, kaip įma­ny­da­ma, puo­la mums ker­šy­ti. Gal taip. O gal – ki­taip.

***

Pa­sau­lį kal­bo­mis ir įvai­riais pro­tes­tais su­dre­bi­no ir to­liau dre­bi­na še­šio­li­ka­me­tė šve­dė Gre­ta. Ji pa­sau­lio val­džioms pa­reiš­kė, jog ne­ga­li­ma tie­siog lauk­ti, kol jau­no­ji kar­ta užaugs ir taps at­sa­kin­ga. Rei­kia da­bar stab­dy­ti kli­ma­to kai­tą. Var­dan to­kio kil­naus tiks­lo dau­ge­ly­je pa­sau­lio vals­ty­bių mo­ki­niai penk­ta­die­niais nė­jo į mo­kyk­las. Pa­ne­lė Gre­ta Šve­di­jo­je bu­vo pa­skelb­ta me­tų mo­te­ri­mi. Ne­pap­ras­ta mer­gai­tė da­ly­va­vo Jung­ti­nių Tau­tų kon­fe­ren­ci­jo­je kli­ma­to klau­si­mais. Gre­ta kal­bė­jo Da­vo­so eko­no­mi­kos fo­ru­me, ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. Gre­tos nuo­trau­kos iš­spaus­din­tos ant įta­kin­giau­sių pa­sau­lio žur­na­lų vir­še­lių. Su pa­ne­le Gre­ta su­si­ti­ko po­pie­žius Pran­ciš­kus ir JAV pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma. Gre­ta bu­vo no­mi­nuo­ta No­be­lio pre­mi­jai gau­ti… Vie­ni Gre­ta ža­vi­si, ki­ti jos nuo­šir­du­mu ko­vo­je su vė­jo ma­lū­nais abe­jo­ja.

***

JAV pre­zi­den­tas Do­nal­das Tram­pas yra pa­sa­kęs, jog kli­ma­to kai­ta – pra­ma­nas. Sup­rask: kli­ma­tas kei­čia­si ne dėl žmo­nių veik­los. Ir po­no Tram­po žo­džiai jau tam­pa kū­nu. JAV vy­riau­sy­bė pra­ne­šė, jog trau­kia­si iš Pa­ry­žiaus kli­ma­to su­si­ta­ri­mo. Ame­ri­kie­čiai aiš­ki­na, jog Pa­ry­žiaus su­si­ta­ri­mas ne­tu­ri jo­kio tik­ro po­vei­kio kli­ma­tui. Toks su­si­ta­ri­mas tik pa­si­tar­nau­ja taip va­di­na­miems įvai­raus plau­ko lė­šų įsi­sa­vin­to­jiems. Bū­na, jog įvai­riais skam­biais pro­jek­tais, ku­riais ne­va stab­do­ma kli­ma­to tar­ša tik dar la­biau už­ter­šia­ma ap­lin­ka. To­kių pro­jek­tų vyk­dy­to­jams pi­ni­gų nu­by­ra, o kli­ma­tas nuo to tik dar la­biau šy­la. Gal bū­ti, kad taip ir bū­na.

***

Štai ne­se­niai skam­biai bu­vo pra­neš­ta ir mū­sų pre­ky­bos cent­ruo­se pa­si­ro­dė plas­ti­ki­niai mai­še­liai pir­ki­niams, ku­rie grei­tai suy­ra. Ne­va suy­ra, su­by­ra… ir nuo to šva­res­nė ap­lin­ka. Nors ener­gi­jos tver­mės dės­nis skel­bia, jog nie­kas iš nie­kur neat­si­ran­da, ir nie­kas nie­kur ne­dings­ta. Tas ne­va pa­žan­ges­nis mai­še­lis po ke­lių ap­si­lan­ky­mų par­duo­tu­vė­je virs­ta sku­te­liais, ku­rių nu­rink­ti neį­ma­no­ma. Kai su anks­tes­niu, pa­tva­res­niu mai­še­liu bu­vo ga­li­ma nuei­ti į par­duo­tu­vę ke­lias­de­šimt kar­tų. Ir su­ply­šu­sį plas­ti­ką bu­vo ga­li­ma ati­duo­ti per­dirb­ti. Taip iš di­de­lio raš­to, išei­na­ma iš kraš­to.

***

Ko­vo­je su glo­ba­liu at­ši­li­mu ste­bi­me, kaip au­to­mo­bi­liai su­skirs­to­mi į tar­šius ir ne to­kius tar­šius. Iš tie­sų, vi­si au­to­mo­bi­liai, kai jie sto­vi ir ne­va­žiuo­ja, vie­no­dai vei­kia kli­ma­tą. Pra­de­da terš­ti, kai į au­to­mo­bi­lį įsė­da žmo­gus ir už­ve­da mo­to­rą…. Ir gais­ro me­tu Aly­tu­je, vi­sų mar­kių au­to­mo­bi­lių pa­dan­gos dū­mi­jo vie­no­dais juo­dais nuo­din­gais dū­mais. Mū­sų val­džia sa­ko, jog Eu­ro­pos Są­jun­ga rei­ka­lau­ja, kad bū­tų įves­tas tar­šių au­to­mo­bi­lių mo­kes­tis. Įves. Jei­gu ne­klau­sy­si­me, gau­si­me mo­kė­ti mi­li­jo­ni­nes bau­das. Tei­sin­gai: ter­šė­jus rei­kia baus­ti. Ta­čiau: ar mes to­liau va­ži­nė­si­me au­to­mo­bi­liais, ar vi­sus juos uti­li­zuo­si­me ir pra­dė­si­me pės­ti vaikš­čio­ti, tai ne­tu­rės pra­ktiš­kai jo­kios įta­kos pa­sau­lio kli­ma­to kai­tai. Pa­sau­liui, ku­ria­me de­gi­na­ma Si­bi­ro tai­ga, Ama­zo­nės miš­kai… Mes ir­gi iš Aly­taus į Klai­pė­dą nu­ve­ši­me ir su­de­gin­si­me iš dū­mais ap­nuo­dy­tų kar­vių pa­melž­tą pie­ną. Ir kar­vės šio­je bė­do­je nie­kuo dė­tos. Nors gal ir jas teks uti­li­zuo­ti, nors ne­lai­mė at­si­ti­ko dėl žmo­nių veik­los. Dir­ba­me, ir pri­si­dir­ba­me.

***

Ko­kia išei­tis? Ga­li bū­ti, jog pa­dė­tis be išei­ties. Įp­ras­ta skel­biant ko­kią nors nuo­mo­nę ar abe­jo­nę pa­si­rem­ti au­to­ri­te­tas. Juos pa­ci­tuo­ti. Ta­da kie­čiau svars­ty­mai at­ro­do. Pa­sielg­siu taip ir aš. Pa­ci­tuo­siu ke­lis sa­ki­nius iš M. Maž­vy­do na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos ana­li­ti­ko Ig­no Stan­ko­vi­čiaus ko­men­ta­ro, ku­ris pa­skelb­tas „Va­ka­ro ži­nių” dien­raš­ty­je. Ci­ta­ta: „Ar žmo­gus yra na­tū­ra­lus gam­tos pro­duk­tas, ar ne? Jei­gu na­tū­ra­lus, tai ir mū­sų tar­šos iš­me­ti­mai yra na­tū­ra­lūs vi­sur, kur vyks­ta kaž­ko­kie bio­lo­gi­niai pro­ce­sai. Jei­gu mes ne­sa­me na­tū­ra­lus gam­tos kū­ri­nys, ar grei­tu lai­ku ne­paaiš­kės, kad tie­siog ne­tu­ri­me tei­sės gy­ven­ti?” To­kie da­ly­kė­liai! Va­di­na­si: pa­sau­lis ga­li iš­si­gel­bė­ti, tik iš­si­gel­bė­jęs nuo mū­sų? Nes mes esa­me tūks­tan­čius kar­tų tar­šes­ni už tar­šiau­sius au­to­mo­bi­lius.