Kumetyno mergelėms ieško rėmėjų

Mū­suo­se pa­pli­tęs po­sa­kis: "Kaip ra­do­me, taip ir pa­lik­si­me... " Bet va­bal­nin­kie­tis Fe­lik­sas Ša­raus­kas už­si­brė­žęs: "Aš taip šven­tų mer­ge­lių ne­pa­lik­siu..." Pa­gal­bos ieš­ko ne val­di­nin­kai, bet at­si­tik­ti­nai pas bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­jo­je bu­vu­sia­me ku­me­ty­ne įsi­kū­ru­sias gy­ven­to­jas, mo­ti­ną ir dvi jos neį­ga­lias duk­te­ris, ki­ton se­niū­ni­jon už­kly­dęs va­bal­nin­kie­tis žve­jys Fe­lik­sas Ša­raus­kas.

Fe­lik­sas: „Aš taip ne­pa­lik­siu…”

Į „Bir­žie­čių žo­džio” re­dak­ci­ją krei­pė­si va­bal­nin­kie­tis Fe­lik­sas Ša­raus­kas. Vy­riš­kis su­si­rū­pi­nęs: kas pa­dės, jo žo­džiais, šven­toms mer­ge­lėms? Jis mums iš­dės­tė grau­džią is­to­ri­ją: vie­no­je se­niū­ni­jo­je, bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­jo­je, ku­me­ty­ne, vargs­ta mo­ti­na su dviem neį­ga­lio­mis duk­ro­mis. Duk­ros gau­na pa­šal­pas, bet jų gy­ve­ni­mas Fe­lik­so aki­mis la­bai liūd­nas. Jis net neį­si­vaiz­da­vęs, kad taip XXI am­žiu­je ga­li­ma gy­ven­ti. Vy­riš­kis svars­tė: gal toks mo­te­riš­kių gy­ve­ni­mo bū­das, o gal jas var­gi­na dep­re­si­ja, kai svy­ra ran­kos ir nė­ra už ko už­si­tver­ti? Ne­pa­de­da joms nie­kas.

– Yra toks po­sa­kis: „Kaip ra­do­me, taip ir pa­lik­si­me. Aš taip ne­pa­lik­siu”, – ti­ki­no vy­riš­kis. Jis su mer­gai­tė­mis ir jų mo­ti­na jau su­si­bi­čiu­lia­vęs, įga­vęs jų pa­si­ti­kė­ji­mą. Joms pa­de­da. Bet pri­trū­kęs lė­šų ir pa­gal­bi­nin­kų.

Fe­lik­sas Ša­raus­kas pa­sa­ko­jo: su to­mis mer­gai­tė­mis su­si­pa­ži­no prie kars­ti­nio eže­rė­lio. Prie to eže­rė­lio jis žve­jo­ja. Jam kom­pa­ni­ją vis pa­lai­ko dvi se­su­tės. Vie­na su meš­ke­re trau­kia ka­ro­siu­kus, o ki­ta se­su­tė tuos ka­ro­siu­kus nuo meš­ke­rės nu­ka­bi­nė­ja. Jų mo­ti­na vis vaikš­ti­nė­ja iš eže­rė­lio pa­si­sem­ti van­dens. Van­de­nį ji iš ki­bi­ro pi­la į bi­do­ną ir ka­ru­čiais ve­ža na­mo. Eže­rė­lis pa­kal­nė­je. Van­de­nį ten­ka temp­ti prieš kal­ną. Koks var­gas… Ypač žie­mą. Rei­kia pra­si­kirs­ti eke­tę, sli­du. Eže­rė­lio van­de­niu mo­te­rys prau­sia­si, ja­me skal­bia dra­bu­žius, pa­ta­ly­nę.

– La­bai nu­ste­bau: ge­ria­mo van­dens jos ei­na par­si­neš­ti dar to­liau. Šu­li­nys ki­ta­me kai­me už pu­sant­ro ki­lo­met­ro. Va­žiuo­da­mas žve­jo­ti joms van­dens at­ve­žu iš na­mų. Mal­kas jos ir­gi la­bai tau­po, įme­tu po mai­šą ir sa­vo mal­kų. Mer­gai­tės la­bai ne­kal­bios ir ne­drą­sios, bet kai įga­vau jų pa­si­ti­kė­ji­mą, jos ma­ne už­si­kvie­tė ir į sa­vo na­mus. Pers­pė­jo, kad gy­ve­na la­bai pra­stai. Bet kad taip bai­siai, ne­si­ti­kė­jau. Mo­te­rų bui­ty­je la­bai trūks­ta vy­riš­kos ran­kos. Pats nu­pir­kau plokš­čių, šil­ti­nau vir­tu­vės sie­ną. Len­te­lė­mis pra­dė­jau kal­ti ir na­mą iš lau­ko pu­sės. Mer­ge­lės man už ke­lio­nę da­vė 50 eu­rų, bet trūks­ta pi­ni­gų sta­ty­bi­nėms me­džia­goms. Gal at­si­ras­tų koks rė­mė­jas ir paau­ko­tų 10 kv. met­rų bal­tų plas­ti­ki­nių len­te­lių na­mo ap­dai­lai. La­bai pra­vers­tų 10 kg gel­to­nų alie­ji­nių da­žų ir ke­le­tas ren­ti­nių nau­jam šu­li­niui. Ban­dau jas įti­kin­ti, kad rei­kė­tų keis­ti lo­vas, pa­ta­ly­nę. Gal kas tu­ri pa­dė­vė­tų ir ga­lė­tų su­šelp­ti? – da­li­no­si sa­vo kil­niais no­rais Fe­lik­sas Ša­raus­kas.

Va­bal­nin­kie­tis „Bir­žie­čių žo­dį” kvie­tė at­vyk­ti į vie­tą ir su­si­pa­žin­ti su ap­lin­ka, ku­rio­je jo nau­jos pa­žįs­ta­mos gy­ve­na. Ko­kius dar­bus var­dan jų ge­ro­vės jis jau nu­vei­kęs.

Šu­li­nys už pu­sant­ro ki­lo­met­ro

Su­tar­tą die­ną Fe­lik­sas mū­sų lau­kia bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­jo­je. Jo mer­ge­lės ir­gi ne­kant­rau­ja. Žiū­ri pro lan­gą. Lan­gas plas­ti­ki­nis. Ir na­mas ne toks jau pra­stas…

– Iš fa­sa­di­nės pu­sės – ki­tas na­mo šei­mi­nin­kas. La­bai tvar­kin­gas bir­žie­tis. Jis ro­do mer­gai­tėms pa­vyz­dį, bet kad nei­ma iš kai­my­no jos pa­vyz­džio. Kai­my­nas net dar­žą joms bu­vo iš­be­džio­jęs, sky­ręs plo­te­lį, bet šios jį ap­lei­do, – pa­sa­ko­ja Fe­lik­sas. Ir pri­du­ria: – Mer­ge­lių gy­ve­ni­mas – iš ki­tos pu­sės, iš kie­mo. Jis plokš­tė­mis, len­te­lė­mis na­me­lio da­lį ap­ka­lęs, plokš­tes rei­kės nu­da­žy­ti ir na­me­lio vaiz­das bus pa­na­šus į kai­my­no.

Fe­lik­sas pir­miau­sia ve­da prie kars­ti­nio eže­rė­lio. Šiuo ta­ke­liu 300 met­rų mo­te­ris ei­na sem­ti van­dens, o jos mer­gai­tės sku­ba žve­jo­ti.

– Mo­te­rys ne­kal­bios, bet kai įga­vau jų pa­si­ti­kė­ji­mą, jos ta­po at­vi­res­nės, kal­bes­nės. Mo­te­ris man pa­ro­dė, kad jų šu­li­nys bu­vęs prie eže­rė­lio, bet jau 20 me­tų prie to šu­li­nio ji ne­ga­li priei­ti. Jis už­vers­tas įvai­rio­mis šiukš­lė­mis, – pa­sa­ko­ja Fe­lik­sas.

Ei­na­me prie to šu­li­nio. Šu­li­nys, anot Fe­lik­so, bu­vo pa­vers­tas šiukš­lių dė­že. Į jį su­vers­tos ply­tos, saus­kel­nės, len­tos… Vy­riš­kis ste­bė­jo­si, kaip iki šiol neį­vy­ko ne­lai­mė? Pa­ke­lei­vis ga­lė­jo į šu­li­nį įkris­ti, su­si­žeis­ti…

Fe­lik­sas bu­vo įsi­ti­ki­nęs: jei­gu šu­li­nį iš­va­lys, mo­te­ris van­dens tu­rės prie na­mų ir ne­be­rei­kės jai ei­ti mais­tui van­dens sem­ti tiek to­li, pu­sant­ro ki­lo­met­ro. Ša­raus­kas at­si­ve­žė pa­gal­bi­nin­kų, su jais iš­kuo­pė šiukš­les. Šu­li­niui pa­da­rė dang­tį, pri­tai­sė vo­le­lį. Bet kad van­dens šu­li­ny­je nė la­šo.

– Dvi sa­vai­tes var­gau ir per­niek. Ne­ži­nia šu­li­nio dug­nas spe­cia­liai už­mū­ry­tas ar už­slin­kę gip­so klo­dai. Gal būt rei­kė­tų ban­dy­ti dau­žy­ti, bet pa­si­me­čiau, nes ne­tu­riu tiek svei­ka­tos. Ver­čiau jau nau­ją šu­li­nį iš­kas­ti. Aš bu­vęs geo­de­zi­jos spe­cia­lis­tas, van­dens ta­ką su­ras­čiau, bet man rei­kia pa­gal­bi­nin­kų rė­mė­jų kas pa­dė­tų šu­li­nį iš­kas­ti ir kas paau­ko­tų ren­ti­nių, – pa­sa­ko­jo Fe­lik­sas.

Pa­mo­kos

Fe­lik­sas Ša­raus­kas pa­kvie­tė į na­mo kie­mą. Jis var­di­jo sa­vo nu­veik­tus dar­bus. Ko­pė­čias pa­ts su­si­ka­lęs. Jų rei­kė­jo įvai­riems dar­bams.

– Dar­žo mo­te­rys ne­tu­ri, nie­ko ne­so­di­na. Kas gi augs ša­bakš­ty­nuo­se, kur ne­pa­ten­ka sau­lė? Bet prie na­mo su­ra­dau vie­tą. Įvai­rias ka­la­des, grioz­dus iš­rin­kau ir da­bar jei­gu tik no­rės jos tu­rės sa­vo dar­žą. Kas­tu­vas ma­no įbes­tas, ban­džiau že­me­lę be­džio­ti, – kal­bė­jo darbš­tuo­lis. ir kė­lė nuo­tai­ką: – Ko­kios mer­ge­lės be rū­tų dar­že­lio? Ki­tą­met pa­lan­gė­je su­žy­dės ir gė­lės…

Ir drą­siai kaip šei­mi­nin­kas pa­si­bel­dė į na­mų du­ris. Mo­te­rys pa­kvie­tė į vi­dų. Fe­lik­sas bu­vo tei­sus…

– Žie­mą bus šil­čiau, vir­tu­vės sie­nas ap­šil­ti­nau. Šil­tes­nė bus ir lau­ko sie­na, ne­be­rei­kės žie­mą vi­soms su­si­glau­dus vir­tu­vė­je bū­ti. Lo­vos iš­si­krai­piu­sios, rei­kė­tų pa­keis­ti ir pa­ta­ly­nę, sta­lą, – dės­ti sa­vo pa­ta­ri­mus Fe­lik­sas.

Mer­gai­čių mo­ti­ną per­mai­nos ne­la­bai džiu­gi­no. Ji lai­kė­si sa­vo nuo­mo­nės: mal­kas rei­kia tau­py­ti, nė­ra ko jų pleš­kin­ti. Ge­rai ir to­kie bal­dai, ir to­kia pa­ta­ly­nė. O už sta­ty­bi­nes me­džia­gas, kai tu­rės pi­ni­gų, su­mo­kės. Už ke­lio­nę 50 eu­rų Fe­lik­sui jos su­mo­kė­ju­sios.

– Toks gy­ve­ni­mo bū­das, jos pa­čios neišd­rįs, o pa­gal­ba iš ša­lies mo­te­rims bū­ti­na. Taip pa­lik­ti ne­ga­li­ma, – neats­to­ja nuo mer­ge­lių Fe­lik­sas.

Duk­rų į pen­sio­na­tą nea­ti­duos

Tuš­čios ne­plau­tos lėkš­tės pir­šo klau­si­mą, ar mo­te­rys ne al­ka­nos, ar so­čios? Fe­lik­sas paaiš­ki­no: kar­tais jos mėgs­ta pa­val­gy­ti la­bai ska­niai. Mer­gai­čių mo­ti­na pa­si­džiau­gė, kad ki­ta­me ra­jo­ne ūki­nin­kau­jan­ti se­suo pa­rū­pins 11 mai­šų bul­vių. Bul­vių vi­są lai­ką ne­val­gys. Tu­ri ir ko­pūs­tų. Krep­šio dug­ne ma­tė­si gry­bų. Ne nuo­din­gi. Ką ne ką, bet kel­mu­tes jos pa­žįs­ta. Au­to­bu­sai ne­kur­suo­ja, to­dėl su pir­ki­niais iš Bir­žų ten­ka grįž­ti ir su tak­si au­to­mo­bi­liu.

Ar čia už­su­ka se­niū­ni­jos so­cia­li­nės dar­buo­to­jos? Taip, – pa­tvir­ti­na mo­te­ris. La­bai re­tai, bet už­su­ka. Lau­ke pa­sto­vi, į vi­dų neu­žei­na. Dar­buo­to­jos kiek­vie­ną kar­tą siū­lo jai sa­vo mer­gai­tes ati­duo­ti į pen­sio­na­tą. Bet mo­ti­na sa­vo mer­gai­čių į pen­sio­na­tą nea­ti­duos.

Mums se­niū­nas pa­tvir­ti­no: šei­ma se­niū­ni­jos aki­ra­ty­je. Al­ko­ho­liu ne­pikt­nau­džiau­ja, bet mo­te­riš­kės – iš­pu­tė­ju­sios. Ne­va­ly­vos. Pas jas gy­vu­liu­kai, va­ba­liu­kai… Ka­dan­gi mo­te­ris glo­bo­ja dvi neį­ga­lias duk­ras, jas gi­na įsta­ty­mas. In­for­ma­ci­ja ne­tei­kia­ma. Ku­me­ty­no mer­gai­čių gy­ve­ni­mas po už­rak­tu už­bur­ta­me ra­te. In­for­ma­ci­ja už­draus­ta, bet pa­gal­bą siū­ly­ti, pa­gal­bos ieš­ko­ti ar įsta­ty­mas drau­džia? Pa­gal­bos ieš­ko ne val­di­nin­kai, bet at­si­tik­ti­nai už­kly­dęs va­bal­nin­kie­tis žve­jys Fe­lik­sas…

– Pa­čios neišd­rįs, ne­pap­ra­šys. Sa­vo mer­gai­čių į pen­sio­na­tą ji nea­ti­duos. Au­ko­sis dėl jų. Kaip joms pa­dė­ti? Trūks­ta sta­ty­bi­nių me­džia­gų. Gal kas paau­ko­tų 10 kv. met­rų plas­ti­ki­nių bal­tų len­te­lių li­ku­siai na­mo sie­nų ap­dai­lai, 10 kg alie­ji­nių gel­to­nos spal­vos da­žų. Pus­die­nį su­gaiš­čiau ir na­mas bū­tų gra­žiau­sias, šil­tes­nis. Jei­gu kas paau­ko­tų ke­lis ren­ti­nius, mo­te­riš­kės tu­rė­tų ir šu­li­nį prie na­mų. Rei­kė­tų pa­keis­ti joms bal­dus, pa­ta­ly­nę, – dar kar­tą pa­kar­to­jo va­bal­nin­kie­tis Fe­lik­sas Ša­raus­kas.

Ar kas nors Fe­lik­są iš­girs?