Apie meilę

Anks­tų ry­tą įli­pu į au­to­bu­są, įsi­gy­ju bi­lie­tą, at­si­sė­du. Ap­link nė vie­no pa­žįs­ta­mo, pa­si­ruo­šiu nuo­bo­džiau­ti.

Bet ne! Į akis krin­ta len­te­lė vai­ruo­to­jo ka­bi­no­je: „Vai­ruo­ju blai­vus, nes my­liu Jus”. Net ap­stulbs­tu. Oho! Taip at­vi­rai žmo­gus dek­la­ruo­ja sa­vo mei­lę. Ir dar to­kią, dėl ku­rios sė­da prie vai­ro ne­pa­ra­ga­vęs nė la­šo al­ko­ho­lio. Jei­gu ne­my­lė­tų… bai­su ir pa­gal­vo­ti.

Ta­čiau ką jis, įdo­mu, my­li? Pir­ma min­tis – kad Jus­tę. Vi­so­mis diopt­ri­jo­mis įsi­spit­ri­nu į len­te­lę. Ne, nuo žo­džio „Jus” tik­rai ne­nu­by­rė­ju­si jo­kia ga­lū­nė. Kas tuo­met jo mei­lės ob­jek­tas?

Ant­ra min­tis: jis my­li ke­lei­ves. Įsi­žiū­riu į jo vei­dą veid­ro­dė­ly­je. Se­ny­vas, anaip­tol ne gra­žuo­lis, bet ką ga­li ži­no­ti… Don­žua­nas?

Pil­ko­sios ląs­te­lės (mat ką reiš­kia žiū­rė­ti fil­mus apie Pua­ro!) ne­tru­kus pa­suf­le­ruo­ja: jis my­li vi­sus ke­lei­vius.

Ir ma­ne? Be­ne bus bi­sek­sua­las… O ir kuo aš ga­lė­jau jį su­ža­vė­ti?

Pil­ko­sios ląs­te­lės nu­ra­mi­na: grei­čiau­siai jis my­li vi­sus žmo­nes, my­li pla­to­niš­kai, neaist­rin­gai.

Ge­rai, bet ką reiš­kia „vi­sus”? Ir vi­so­kius pa­šle­mė­kus, niek­šus, ban­di­tus?.. La­bai jau jis neiš­ran­kus ar­ba la­bai at­lai­dus…

Tiek to. My­li tai my­li, svar­biau­sia, kad blai­vus.

Nė ne­pa­ju­tau, kaip už­snū­dau. Sap­na­vau, kaip ir rei­kė­jo ti­kė­tis, sa­vo my­li­mus žmo­nes: žmo­ną, vai­kus, anū­ky­tę. Žmo­ni­ja ne­pri­si­sap­na­vo.