Toliūnų vizitinė kortelė

To­liū­nų kai­mas tu­ri sa­vo skel­bi­mų len­tą. Po skel­bi­mų len­tos ke­pu­re ir šio kai­mo var­das: To­liū­nai. Dau­ge­lis ne­ži­no­jo, kur toks kai­mas yra. Da­bar jau ne­bek­lai­džios.

To­liū­nai – ma­žas kai­me­lis Pa­če­riaukš­tės se­niū­ni­jo­je. Šia­me ma­ža­me kai­me­ly­je prieš ke­lis de­šimt­me­čius gi­mė la­bai gra­ži Bir­žų kraš­to tra­di­ci­ja – kraš­tie­čių šven­tės. Kraš­tie­čių šven­tės ini­cia­to­rė bu­vo To­liū­nų kai­mo gy­ven­to­ja, jau am­ži­ną atil­sį Liu­ci­ja Ku­gi­nie­nė. Liu­ci­ja Ku­gi­nie­nė sa­vo su­ma­ny­mu pa­si­da­li­no su smil­gie­te kul­tū­ros dar­buo­to­ja Dan­guo­le Plen­taus­kie­ne. O Dan­guo­lei – tik siū­lyk. Pri­tars, pri­kels iš už­marš­ties mirš­tan­čių kai­mų is­to­ri­jas, su­burs čia gi­mu­sius, gy­ve­nan­čius.

– Nyks­ta mū­sų kai­mas. Iš 36 li­ko tik 6 gy­ve­na­mos so­dy­bos. Bet la­bai drau­giš­ki tų so­dy­bų kai­my­nai, – džiau­gia­si šio kai­mo sen­bu­vė, Smil­gių se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tė Lai­ma Sta­pu­lio­nie­nė.

Kaip ne­si­džiaugs… To­liū­nų kai­mas jau tu­ri sa­vo skel­bi­mų len­tą. Po skel­bi­mų len­tos sto­ge­liu ir šio kai­mo pa­va­di­ni­mas: To­liū­nai. Ne kiek­vie­nas ži­no­jo, kad Bir­žų ra­jo­ne toks kai­mas yra. Pai­nio­jo su Pas­va­lio ra­jo­no To­liū­nais. Di­džiau­sias gal­vo­sū­kis kil­da­vo, kai rei­kė­da­vo šį kai­mą su­ras­ti. Kai­mo ak­ty­vis­tai ban­dė iš val­džios iš­pra­šy­ti pa­ženk­lin­ti kai­mą spe­cia­lia nuo­ro­da, bet ra­jo­no val­džios kei­tė­si, o at­sa­ky­mas bu­vo toks pat: kai­mas per ma­žas. Kaip toj dai­noj – ma­žas esi ir pa­keis­ti nie­ko ne­ga­li… Val­džia ma­žą To­liū­nų kai­me­lį „nu­ra­šė”. Žmo­nės skel­bi­mus kli­juo­da­vo ant kai­mo ąžuo­lų. Bet į šį kai­mą at­si­kraus­tė pui­kus me­džio meist­ras, šio kai­mo žen­tas And­rius. And­rius to­liū­nie­čiams pa­do­va­no­jo staig­me­ną – sti­li­zuo­tą skel­bi­mų len­tą. Ant len­tos iš­dro­žė ir šio kai­mo pa­va­di­ni­mą. To­liū­nie­čiai džiau­gia­si: pa­rink­ta pa­ti tin­kia­miau­sia vie­ta, kai­mo pra­džio­je, ne­to­li kai­mo kry­žiaus, to­dėl at­krei­pia dė­me­sį.

Nau­ja­ku­rys meist­ras And­rius – kuk­lus. Iš la­bai sve­tin­gos gi­mi­nės. Pas­ta­tė skel­bi­mo len­tą, o po sa­vai­tės su­kvie­tė to­liū­nie­čius į sa­vo jau­kius na­mus ir su­so­di­no prie pie­tų sta­lo. Kai­my­nai į sve­čiuis su­gu­žė­jo ir su sa­vo su­neš­ti­nė­mis vai­šė­mis. Bu­vo sma­gu. Skirs­ty­da­mie­si į na­mus dar kar­tą pa­su­ko prie skel­bi­mų len­tos ap­lan­ky­ti kai­mo kry­žiaus. Ir vi­siems pa­li­ko liūd­na. Prieš ke­lis de­šimt­me­čius to­liū­nie­čių at­sta­ty­tas lai­mi­nęs kai­mą ir pa­ke­lei­vius kry­žius ir­gi šau­kia­si pa­gal­bos. Vi­sos to­liū­nie­čių vil­tys – į meist­rą And­rių.