Dauguvietynėje sirpsta avietės

Jau­na, ža­vi bir­žie­čių po­ra, Do­vy­das Amb­ra­ze­vi­čius ir Ža­ne­ta Mu­raus­kai­tė, ėmė­si vers­lo: au­gi­na avie­tes. Ru­de­ni­nis pa­sia­vie­čia­vi­mas – už Bir­žų gi­rios, Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos pa­sie­ny­je…

Pa­žin­tis

Į Dau­gu­vie­ty­nę iš Bir­žų pir­myn ir at­gal – 60 ki­lo­met­rų ke­lio. La­bai pa­lan­kus at­stu­mas pir­mai avie­čių au­gin­to­jų ir „Bir­žie­čių žo­džio” pa­žin­čiai. Do­vy­das prie au­to­mo­bi­lio vai­ro su­si­kau­pęs. Prieš akis ne as­fal­tas, bet duo­bė­tas žvyr­ke­lis. Šiaip taip nu­grei­de­riuo­tas. Iš abie­jų pu­sių — Bir­žų gi­ria. Vi­są ke­lią čiauš­ka Ža­ne­ta. Ji tei­si. Ši­toks gi­rios grožis… Su­pa po­rą kiek­vie­no­je ke­lio­nė­je. Su ne­ti­kė­tu­mais. Vie­ną kar­tą ke­lią kir­to ga­liū­nas brie­dis. Jie­du ne gry­bau­to­jai, bet kar­tą šmurkš­te­lė­jo gi­rion pa­smal­sau­ti gė­ry­bių ir ra­do gry­bų. Ir Do­vy­do, ir Ža­ne­tos šak­nys – kai­me. Ža­ne­tos mo­čiu­tė gy­ve­na Smil­giuo­se, o Do­vy­do se­ne­liai, jo mo­ti­nos Aud­ros tė­ve­liai Zvil­nos — gi­rios pa­šo­nė­je. Pu­čia­kal­nė­je. Do­vy­das su Ža­ne­ta – mies­tie­čiai. Vai­kys­tė­je bu­vę kai­my­nai. Tik jau­nys­tė­je ar­ti­miau su­si­pa­ži­no. Do­vy­do tė­tis Do­na­tas šia­me kraš­te ūki­nin­kau­ja. Grū­di­nių kul­tū­rų au­gin­to­jas. Nuo ma­žų die­nų Do­vy­das – pa­gal­bi­nin­kas. Do­vy­do tė­ve­liai prieš ke­le­rius me­tus nu­si­pir­ko gar­sią­ją Dau­gu­vie­ty­nę. Pri­so­di­no spyg­liuo­čių – eg­lai­čių, pu­šai­čių. Ėmė­si tvar­ky­ti, šie­nau­ti te­ri­to­ri­ją…

Prie ka­vos puo­de­lio

Dau­gu­vie­ty­nė­je mus pa­si­tin­ka gė­lės. Do­vy­do mo­ti­nos Aud­ros kom­po­zi­ci­jos. Ant Ne­mu­nė­lio upės kran­to, Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos pa­sie­ny­je, pri­glu­dęs liz­de­lis, jau­ki pir­te­lė. Mū­sų so­dy­bė­lė, — pa­si­džiau­gia Ža­ne­ta. Atok­vė­piui – prie sta­lo. Ant dvie­jų sta­le­lių ato­kiau le­van­dų puokš­te­lės. Kaip de­be­sė­liai. Ne­mu­nė­ly­je ty­vu­liuo­ja van­duo. O puo­de­ly­je — ga­ruo­ja ir kve­pia ka­va…

Do­vy­das su Ža­ne­ta pa­gau­na po iš­puo­se­lė­tą Dau­gu­vie­ty­nę šau­dan­tį ma­no žvilgs­nį ir ne­sle­pia: plu­ša vi­sa šei­ma. Dar­bų — vi­sai die­nai. Ži­nau: ten, po gim­ti­nės ak­me­nė­liu il­si­si am­ži­no poil­sio prieš ke­le­rius me­tus su­grį­žu­si, sau­lė­tais so­dy­bos ta­ke­liais ka­dai­se bė­gio­ju­si gar­sio­ji re­ži­sie­rė, ak­to­rė Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė.

— Lan­ky­to­jų pas Dau­gu­vie­ty­tę ne­trūks­ta, — pa­ste­bi Ža­ne­ta ir Do­vy­das.

Ga­li­nos žmo­nės vis ilgisi… Ir da­bar su­sto­jo bal­tas au­to­mo­bi­lis. Iš­li­pa dvie­se ir sku­ba pas Ją.

Avie­ty­ne su „Pol­ka”

Do­vy­do ir Ža­ne­tos avie­ty­nas – prieš Tą ak­me­nė­lį. Dau­gu­vie­ty­nei – puoš­me­na ir gy­vy­bė. Įk­vė­pi­mas, kai pu­sė hek­ta­ro skęs­ta žie­dų rū­ke ar­ba už­si­plies­kia uo­gų rau­do­niu.

— Atei­ties pla­nai vis su­kda­vo­si apie kai­mą. Sva­jo­da­vau: pa­dė­siu tė­ve­liams ūky­je, o pa­skui pa­ts pra­dė­siu sto­tis ant sa­vo ko­jų, — Do­vy­das ryž­tin­gas.

— O aš sa­vo vai­kys­tės sva­jo­nes pa­mir­šau, — šyp­te­li Ža­ne­ta. Jai pa­tin­ka gra­žin­ti mo­te­ris, pa­ne­les.

Ji Bir­žuo­se dir­ba gro­žio sa­lo­ne. Ma­ni­kiū­ri­nin­kė.

Do­vy­das tę­sia: … ir jam prieš ke­le­rius me­tus įsi­rei­kė avie­čių. Sa­vo “vers­lo planą” ap­ta­rė su tė­ve­liais. Šie pri­ta­rė, pa­lai­kė. Ne­siim­si, pra­žiop­so­si, ne­ži­no­si. Do­vy­das pa­ban­dė. Pir­ma­jam eks­pe­ri­men­tui – “Polka” veis­lės avie­tės. Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rios, ne­reik­lios, at­spa­rios. Uo­gos di­de­lės. Prieš dve­jus me­tus Dau­gu­vie­ty­nė­je pri­si­so­di­no pu­sę hek­ta­ro “Polka” veis­lės avie­čių. Po me­tų – dar pu­sę hek­ta­ro.

— Ži­nių se­mia­mės iš in­ter­ne­to. Pra­džia­moks­liai. Ne pro ša­lį bū­tų nu­vyk­ti ir pa­si­to­bu­lin­ti kur­suo­se. Pla­nuo­ja­me veis­ti di­des­nę uo­gų plan­ta­ci­ją. Tik dar ne­ži­no­me ko­kių uo­gų. O šian­dien žvelg­da­mi į lau­kus, į pri­skin­tas uo­gas mes pa­ten­kin­ti. Mums se­ka­si ne­blo­gai. Per­nai iš pu­sės hek­ta­ro pri­raš­kė­me pu­sę to­nos avie­čių. Šie­met me­tai der­lin­ges­ni. Jei­gu praė­ju­siais me­tais iš pir­mo­jo avie­ty­no per die­ną pri­skin­da­vo­me po 50 ki­log­ra­mų, tai šie­met – 130 kg uo­gų, — pa­si­džiau­gia avie­čių au­gin­to­jai.

Avie­čių va­gos il­gos. Vie­no­je va­go­je avie­tės ski­na­mos apie 3 va­lan­das. Per dar­by­me­tį į tal­ką su­bė­ga Do­vy­do šei­mos na­riai – tė­ve­liai, klai­pė­die­tė se­suo Rad­vi­lė…

Už­sa­ky­mų dau­gė­ja

— Der­lius pri­klau­so ne tik nuo avie­čių veis­lės, bet ir nuo avie­ty­no vie­tos. Dau­gu­vie­ty­nė­je avie­tėms pa­tin­ka. Sai­kin­gai sau­lės. Nuo vė­jų sau­go aukš­ti me­džiai. Ir drėg­mės už­ten­ka. Ir šal­nos ap­len­kia. Ant­ra­me­tį avie­ty­ną ra­vi­me re­čiau, kel­mai jau iš­si­krū­my­ję, o pir­ma­me­tį – daž­niau, — kal­ba Ža­ne­ta.

Avie­čių sky­ni­mo se­zo­nas – nuo rugp­jū­čio pa­bai­gos iki spa­lio mė­ne­sio. Uo­gos ski­na­mos tris die­nas per sa­vai­tę. Avie­čių sky­ni­mą re­gu­liuo­ja gam­ta.

Ža­ne­ta su Do­vy­du tur­gu­je avie­tė­mis ne­pre­kiau­ja. Prii­ma už­sa­ky­mus.

— Nus­kin­tas uo­gas sten­gia­mės rea­li­zuo­ti tą pa­čią die­ną. Iš­ve­žio­ja­me pa­tys ar­ba at­vyks­ta pir­kė­jai.

Pir­kė­jų dau­gė­ja. Pra­dė­jo­me nuo drau­gų, pa­skui pri­si­jun­gė drau­gų drau­gai, jų pa­žįs­ta­mi, — pa­sa­ko­ja Ža­ne­ta.

Nei se­zo­no pra­džio­je, nei pa­bai­go­je jiems už­sa­ky­mų ne­trūks­ta. Per­ka bir­žie­čiai, ku­piš­kė­nai, pasvaliečiai… Po ki­log­ra­mą, po 20 ki­log­ra­mų. O vie­nas pir­kė­jas iš anks­to pa­si­tei­ra­vo, už­si­sa­kė ir nu­pir­ko 100 kg avie­čių. Tarp klien­tų pa­si­tai­ko ir už­marš­tuo­lių.

— Jei­gu avie­čių lie­ka, jas de­da­me į šal­dik­lį. Pak­lau­sios ir šal­dy­tos avie­tės, — sa­ko Do­vy­das.

Ža­ne­ta avie­ty­ne pa­ste­bi uo­go­mis ap­li­pu­sią ke­kę ir pa­si­gė­rė­da­ma ša­ką at­sar­giai kaip puokš­tę kils­te­li aukš­tyn: va­kar jie­du uo­gas iš­sky­nė ir yra dar jų vis… Ska­nu­mė­lis!

Šie­met avie­ty­ne daug ne tik uo­gų. Avie­ty­ne dūz­gia bi­tės ir vaps­vos.