Jaunas gydytojas Martynas Tumonis grįžo dirbti į Biržus

Nuo rug­sė­jo mė­ne­sio Bir­žų li­go­ni­nė­je ir Po­lik­li­ni­ko­je pra­dė­jo dirb­ti or­to­pe­das trau­ma­to­lo­gas Mar­ty­nas Tu­mo­nis. Po re­zi­den­tū­ros stu­di­jų į gim­tuo­sius Bir­žus grį­žęs gy­dy­to­jas sa­ko, jog Bir­žuo­se yra ką veik­ti. "Bir­žie­čių žo­džio" po­kal­bis – su Mar­ty­nu Tu­mo­niu.

Pir­ma­die­nis bu­vo pir­mo­ji Jū­sų dar­bo die­na Bir­žuo­se…

To­kios tik­ros pirmosios dar­bo die­nos ne­bu­vo, nes į Bir­žus dirb­ti Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je iš Kau­no va­ži­nė­jau pen­ke­rius me­tus, iš­kart po to, kai įsto­jau į re­zi­den­tū­ros stu­di­jas.

Ko­dėl ap­si­spren­dė­te grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą?

Tai lė­mė ne vie­nas fak­to­rius. Di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se gy­dy­to­jams yra la­bai di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja. Ten ga­jus ne­po­tiz­mas, kuo­met į dar­bą prii­ma­mi gi­mi­nės, pa­žįs­ta­mi. Ra­jo­nuo­se – žy­miai pa­pras­čiau.

O kas lė­mė, jog ap­si­spren­dė­te pa­si­rink­ti gy­dy­to­jo spe­cia­ly­bę?

Mo­kiau­si „Auš­ros” pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Jau de­šim­to­je kla­sė­je tu­rė­jau ap­si­spręs­ti ir pa­si­rink­ti kryp­tį, da­ly­kus, ku­rie man bus rei­ka­lin­gi sto­jant į uni­ver­si­te­tą. Ma­no ma­ma sva­jo­jo bū­ti gy­dy­to­ja, tad nu­spren­džiau įgy­ven­din­ti jos sva­jo­nę. Be to, gy­dy­to­jo spe­cia­ly­bė yra pres­ti­ži­nė, to­dėl ji ma­ne trau­kė.

Bet įsto­ti į me­di­ci­nos stu­di­jas ne taip pa­pras­ta – yra di­džiu­lė kon­ku­ren­ci­ja?

Įs­to­ti yra iš­ties sun­ku. Vie­nu me­tu kon­ku­ren­ci­ja bu­vo at­slū­gu­si, bet kai aš sto­jau kon­ku­ren­ci­ja bu­vo la­bai di­de­lė. Rei­kė­jo ne­ma­žų ba­lų, no­rint įsto­ti. Bet rei­kia pa­si­džiaug­ti, kad bir­žie­čių, įsto­ju­sių į me­di­ci­nos stu­di­jas, ne­ma­žė­ja.

Moks­lai – sun­kūs. Ar lik­da­vo lai­ko pra­mo­goms?

Mo­ky­tis bu­vo sun­ku, bet pra­mo­goms lik­da­vo lai­ko. Tik aš ne iš tų žmo­nių, ku­rie la­bai mėgs­ta pra­mo­gau­ti.

Ko­dėl or­to­pe­das trau­ma­to­lo­gas?

Mo­ky­da­ma­sis Kau­no svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te va­sa­ro­mis grįž­da­vau į Bir­žus pa­si­prak­ti­kuo­ti. Dau­giau­siai lai­ko pra­leis­da­vau Trau­ma­to­lo­gi­jos sky­riu­je. Ši spe­cia­ly­bė man pa­si­ro­dė įdo­mi, su­pran­ta­ma, sa­va. Di­de­lės įta­kos ma­no pa­si­rin­ki­mui tu­rė­jo ir gy­dy­to­jai Da­lius Ja­ku­bė­nas ir Ol­ger­tas Kve­da­ra­vi­čius, ku­rie ma­ne mo­kė ir pa­dė­jo ap­si­spręs­ti.

Ar ne­gąs­di­no tai, kad ma­ža­me mies­te pa­cien­tų ma­žiau, to­dėl ir ma­žiau pra­kti­kos?

Prie­šin­gai. Ma­žes­niuo­se mies­tuo­se dirb­ti ge­riau, nes yra glau­des­nis ry­šys tarp ko­le­gų. Kuo ge­riau ta­ve pa­žįs­ta, tuo la­biau ta­vi­mi pa­si­ti­ki. Ka­dan­gi man čia leis­da­vo at­lik­ti tai vie­ną, tai ki­tą pro­ce­dū­rą, net sun­ku bū­tų pri­si­min­ti, ko­kią ope­ra­ci­ją pir­mą kar­tą at­li­kau vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­kai. Kai ope­ruo­ja ke­li gy­dy­to­jai, ten­ka pa­dė­ti, paa­sis­tuo­ti, tad sli­di ta ri­ba, ka­da at­lie­ki dar­bą pa­ts. Bend­ras vaiz­das su­si­da­ro iš ma­žų da­ly­kų.

Apie emig­ra­ci­ją ir ge­res­nį gy­ve­ni­mą už­sie­ny­je esa­te pa­gal­vo­jęs?

Nes­lėp­siu, apie emig­ra­ci­ją gal­vo­jau. Yra te­kę du mė­ne­sius sta­žuo­tis Šve­di­jo­je pro­te­za­vi­mo sri­ty­je. Šve­di­jo­je gy­dy­to­jai dir­ba su nau­jes­ne apa­ra­tū­ra nei Lie­tu­vo­je. Sky­rė­si ir pa­ts gy­dy­to­jų po­žiū­ris į gy­dy­to­ją re­zi­den­tą. Ma­ne priė­mė kaip ly­gia­ver­tį par­tne­rį. Kau­ne po­žiū­ris bu­vo kiek ki­toks. Ta­čiau nuo emig­ra­ci­jos su­lai­kė tai, jog tu­riu drau­gę kau­nie­tę, ku­ri taip pat stu­di­juo­ja me­di­ci­ną, tad iš­va­žiuo­ti bū­tų bu­vę su­dė­tin­ga. Jau ir da­bar ne­leng­va, nes te­ko iš­vyk­ti į Bir­žus.

Gal­būt atei­ty į Bir­žus par­si­ve­ši­te drau­gę, o bir­žie­čiams – dar vie­ną jau­ną gy­dy­to­ją?

Gy­ve­ni­mas pa­ro­dys.

Kas stab­do jau­nus žmo­nes, kad jie ne­no­ri dirb­ti ra­jo­nų me­di­ci­nos įstai­go­se?

Ne­ma­nau, kad stab­do al­ga, nes ji vi­sur pa­na­ši: ir ra­jo­nuo­se, ir did­mies­čiuo­se. Ma­nau, kad jau­ni žmo­nės ne­no­ri vyk­ti į ra­jo­nus, nes, kai bai­gia me­di­ci­nos moks­lus, bū­na su­lau­kę 30 me­tų, daž­nas tu­ri šei­mą. Vyk­ti į sa­vo gim­tą­jį ra­jo­ną dar yra mo­ty­vas, nes čia gy­ve­na tė­vai. Į sve­ti­mą ra­jo­ną va­žiuo­ti nė­ra jo­kio at­spir­ties taš­ko.

Ar yra ką veik­ti Bir­žuo­se?

Man yra, ką veik­ti Bir­žuo­se. Ka­dan­gi ne­su „tu­sovš­či­kas”, man klu­bų ne­rei­kia. Pa­tin­ka va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu, žve­jo­ti, nuei­ti į aikš­ty­ną pa­mė­ty­ti ka­muo­lį. Vis­ką, ką tu­ri Bir­žai, sten­giuo­si iš­nau­do­ti. Į did­mies­tį bet ka­da ga­li nu­va­žiuo­ti. O po dar­bo, nak­ti­nių bu­dė­ji­mų pa­tin­ka nie­ko ne­veik­ti, nes dar­bas la­bai iš­var­gi­na, tad no­ri­si pail­sė­ti, at­gau­ti dva­sios har­mo­ni­ją.

Tai ma­ma, tė­tis, se­suo džiau­gia­si, kad grį­žo­te dirb­ti į tė­viš­kę?

Jie su­pran­ta ma­ne ir pa­lai­ko. Anks­čiau ma­ne ma­ty­da­vo tik sa­vait­ga­liais, o da­bar ma­to kas­dien.

Kaip api­bū­din­tu­mė­te sa­vo pa­cien­tus bir­žie­čius?

Bir­žie­čiai – ge­ri, ma­lo­nūs, pa­kan­tūs.

O kaip rea­guo­ja kai juos gy­do jau­nas gy­dy­to­jas?

Kar­tais žiū­ri įta­riai, bet pa­si­ti­ki.

Ko­kia yra di­džiau­sia pro­ble­ma Jū­sų dar­be?

Di­džiau­sia pro­ble­ma – ne­blai­vūs su­si­ža­lo­ję pa­cien­tai.

Koks Jū­sų po­žiū­ris į svei­ka­tos mi­nist­ro A. Ve­ry­gos po­li­ti­ką?

Yra ir pri­va­lu­mų, ir trū­ku­mų. Ko­vot su al­ko­ho­liu bū­ti­na, tik gal ne vi­suo­met to­kio­mis prie­mo­nė­mis, ku­rios vyk­do­mos da­bar. Se­kiau ir me­di­ci­nos dar­buo­to­jų ju­dė­ji­mą dėl at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­mo, nors pa­ts ta­me ne­da­ly­va­vau. Ne­ma­nau, kad nu­ta­ri­mas iki 2020 m. pa­di­din­ti al­gas iki nu­ma­ty­to ly­gio šiai die­nai rea­lus. Kaž­kaip tas me­di­kų ju­dė­ji­mas iš­si­sė­mė.

Ar pa­ts nie­kuo­met ne­gal­vo­jo­te apie da­ly­va­vi­mą po­li­ti­ko­je? Sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se po­pu­lia­ru į rin­ki­mų są­ra­šus įtrauk­ti gy­dy­to­jus ir taip pa­si­kel­ti są­ra­šo rei­tin­gus.

Kol kas da­ly­vau­ti po­li­ti­ko­je nė­ra no­ro. gy­dy­to­jus įra­šo į są­ra­šus daž­niau­siai dėl po­pu­lia­ru­mo.

Ar grį­žęs į Bir­žus dirb­si­te vi­su eta­tu?

Ir dar dau­giau. Dirb­siu ir bu­dė­siu Li­go­ni­nė­je, kas­dien kon­sul­tuo­siu Po­lik­li­ni­ko­je.

Ką pa­tar­tu­mė­te ko­le­gai, abe­jo­jan­čiam va­žiuo­ti ar ne dirb­ti į ra­jo­no gy­dy­mo įstai­gą?

Ne vi­si gy­dy­to­jai ga­li vyk­ti dirb­ti į ra­jo­nus. Pa­vyz­džiui, kar­dio­chi­rur­gai, neu­ro­chi­rur­gai dir­ba tik di­džio­sio­se li­go­ni­nė­se. Pir­miau­siai pa­tar­čiau pa­gal­vo­ti, ar ga­lės gy­ven­ti ma­ža­me mies­te, ar tu­rės su kuo pa­bend­rau­ti, o tuo­met ap­si­spręs­ti.

Ačiū už po­kal­bį.