Kaip Biržai tapo pasaulio širdimi

Praė­jęs – lie­pos 20-osios – šeš­ta­die­nis ta­po is­to­ri­niu ne tik Bir­žams, bet ir vi­sam pa­sau­liui. Mat to šeš­ta­die­nio pa­va­ka­rę Bir­žai ta­po pa­sau­lio šir­di­mi ir cent­ru. O tai įvy­ko dėl vyks­mo, ku­ris va­di­no­si "Trys eže­rai, dvi upės, vie­na ke­lio­nė – į Bir­žus". Pra­džių pra­džio­je kai kas ne­ti­kė­jo, jog tai ga­li įvyk­ti. Ta­čiau vyks­mas bren­do. Stai­ga su­bren­do. Ir įvy­ko. Kaip?

Pream­bu­lė

Vyks­mo ren­gė­jai prieš ke­lio­li­ka die­nų pa­skel­bė vyks­mo pro­gra­mą. Ano­ni­miš­kai. Ren­gė­jai ne­pa­si­ra­šė, bet už pro­gra­mos teks­to aiš­kiai ky­šo­jo bir­žie­čio Jus­ti­no Si­mo­na­vi­čiaus, dir­ban­čio Tur­ki­jo­je ke­lio­nių va­do­vu, ir jo bend­ra­min­čių au­sys. Prog­ra­mo­je bu­vo ra­šo­ma, jog po neap­čiuo­pia­mais ka­na­lais ke­liau­ja, ban­guo­ja tiek glo­ba­lios idė­jos, tiek ba­na­lios kas­die­ny­bės. To­dėl Bir­žai, kaip su­sie­kian­tys in­dai, kaip di­de­lis neu­ro­nas, ku­rio dend­ri­tai ir ak­so­nai per­duo­da ir prii­ma im­pul­sus į di­džiau­sius pa­sau­lio mies­tus – New Yor­ką, Lon­do­ną, Stam­bu­lą, Bue­nos Ai­res, To­ki­ją: į pa­tį dan­gų. Prog­ra­mo­je bu­vo aiš­ki­na­ma, jog nu­kri­tęs la­šas Se­me­niš­kių kai­me tam­pa pa­sau­li­niu me­no ju­dė­ji­mu, o ka­ri­nio lėk­tu­vo pa­ki­li­mas Ru­si­jo­je reiš­kia mu­sės nu­tu­pi­mą ant me­ro no­sies Bir­žuo­se.

Tad pra­ne­ši­mas apie Bir­žuo­se vyk­sian­tį da­ly­ką skam­bė­jo la­bai da­ly­kiš­kai. Ir žais­min­gai. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai aiš­ki­no, jog vyks­mas at­si­sa­ko tap­ti ren­gi­niu ir ne­pre­ten­duo­ja į tie­sas, penk­me­čio pla­nus, Eu­ro­pos Są­jun­gos di­rek­ty­vas, su­per reikš­mes ar is­to­ri­nį-po­li­ti­nį tei­sin­gu­mą, api­brėž­tus tiks­lus ir pa­ma­tuo­ja­mus, įspū­din­gus re­zul­ta­tus. Užim­tu­mas ir pra­mo­ga – kiek­vie­no as­me­ni­nis rei­ka­las. Vyks­mo or­ga­ni­za­to­riais vy­lė­si, kad vyks­mo die­ną pa­ski­rų in­di­vi­dų dū­še­lės įsie­lekt­rins, su­ki­birkš­čiuos ir įsi­žiebs kaž­kas šil­to ir gra­žaus, o ke­lio­nė bus sma­gi ir at­ve­rian­ti. Taip ir bu­vo. Tiems, ku­rie į vyks­mą atė­jo kaž­kas kaž­kur įsi­žie­bė. O tiems, ku­rie nea­tė­jo, nie­kas nie­kur ne­su­ki­birkš­čia­vo ir neį­si­žie­bė. Nors ką mes ži­nom? Jog su nea­tė­ju­siais ne­bu­vo­me. Bu­vo­me vyks­me, kur Bir­žai ta­po pa­sau­lio šir­di­mi.

Pa­sau­lis at­si­grę­žė į Bir­žus

Maž­daug prieš aš­tuo­nias die­nas vyks­mo or­ga­ni­za­to­riai bu­vo pa­skel­bę, jog Bir­žuo­se vyks tarp­tau­ti­nis ma­žų­jų ki­no for­mų fes­ti­va­lis „Pa­sau­lio šir­dis“. Bu­vo su­kur­ta ang­lų kal­ba „Heart of the World Fes­ti­val“ pla­for­ma, o fes­ti­va­lis de­di­kuo­tas avan­gar­di­nio ki­no kla­si­ko Jo­no Me­ko at­mi­ni­mui. Ir į Bir­žus žai­biš­kai at­si­grę­žė vi­sas pa­sau­lis! Po pa­skel­bi­mo, pir­mos die­nos ry­tą į Bir­žus iš Uz­be­kis­ta­no at­skrie­jo 2 fil­mai, o va­ka­re jų jau bu­vo gau­ta 27. Pra­si­dė­jo griū­tis. Per ke­lias die­nas bu­vo gau­ti net 659 fil­mai. Iš Pie­tų Ko­rė­jos, Tai­va­no, Tur­ki­jos, Af­ga­nis­ta­no, Is­pa­ni­jos… Ko­mi­si­ja, ku­riai va­do­va­vo ki­no in­dust­ri­jos at­sto­vė iš Tur­ki­jos Ase­na Sel­cen, per­žiū­rai at­rin­ko 30 fil­mų. Ko­mi­si­jo­je dar dir­bo: Bir­žų vi­ce­me­rė Ast­ra Kors­kie­nė, Bir­žų bib­lio­te­ki­nin­kė Ind­ra Ži­lins­kai­tė-Dre­vins­kie­nė, ak­to­rius And­rius Bia­lob­žes­kis. Iš tų 30 fil­mų bu­vo at­rink­ti dar 3 fil­mai, ku­riuos vyks­mo die­ną bir­žie­čiai ir mies­to sve­čiai žiū­rė­jo „Sė­los” mu­zie­jaus sa­lė­je. Žiū­rė­jo tris fil­mu­kus. Tarp jų bu­vo ir fil­mas nu­ga­lė­to­jas „Po gi­mi­mo”, ku­rį su­kū­rė ani­ma­to­rius Ig­na­ci­jus iš Is­pa­ni­jos. Jam Bir­žų me­ras Vy­tas Ja­rec­kas per­da­vė kvie­ti­mą at­vyk­ti Bir­žus tri­jų die­nų kul­tū­ri­nei pra­mo­gi­nei pro­gra­mai.

Jei­gu iš pa­sau­lio į Bir­žus at­skrie­jo be­veik sep­ty­ni šim­tai fil­mų, tai bir­žie­čiai kon­kur­sui pa­tei­kė tik tris fil­mus. Fil­mų kū­rė­jams – Ta­dui Ber­lic­kui, Da­nie­liui Ker­be­liui ir Ra­mū­nui Ku­bi­liū­nui – už kū­ry­bi­nius ban­dy­mus bu­vo skir­tos me­ro Vy­to Ja­rec­ko pa­dė­kos.

Štai taip Bir­žai ta­po pa­sau­lio šir­di­mi. Dėl ke­lių or­ga­ni­za­to­rių. Jau mi­nė­to bir­žie­čio Jus­ti­no Si­mo­na­vi­čiaus ir jo bi­čiu­lės re­ži­sie­rės iš Stam­bu­lo Asen Sel­cen. Prak­tiš­kai jie­du už­kū­rė tą ki­no fil­mų fes­ti­va­lį. Ir į vyks­mą įtrau­kė Bir­žų val­džią, ra­jo­no įstai­gas, Bir­žų ir Lie­tu­vos įvai­rių žan­rų pra­mo­gų vei­kė­jus. Tad is­to­ri­nį lie­pos šeš­ta­die­nį bu­vo daug vis­ko. Vyks­mo ve­dė­jai bir­žie­čiai Rai­mon­da Veng­ry­tė ir Jus­ti­nas Si­mo­na­vi­čius ne­lei­do žiū­ro­vams bū­ti pa­sy­viems.

Kas dar bu­vo

Iš šir­dies dai­nas ir su­tar­ti­nes plė­šė bir­žie­čių dai­ni­nin­kių an­samb­lis „Na­vi­ja”. Su jo­mis dai­na­vo ir žiū­ro­vai.

Vil­nie­tė ke­liau­to­ja žur­na­lis­tė Auš­ri­nė Šė­mie­nė ir bir­žie­tis sa­vi­val­dy­bės pa­mink­lo­sau­gi­nin­kas Da­lius Mi­ke­lio­nis pa­pa­sa­ko­jo įdo­mių is­to­ri­nių fak­tų. Po­nia Auš­ri­nė nu­tie­sė is­to­ri­nes gi­jas nuo Bir­žų iki Tur­ki­jos, o po­nas Da­lius – pa­si­su­kio­jo po Bir­žų kraš­to se­no­vę.

Ta­da vi­si ėjo su­ktis – tie­sio­gi­ne ir per­kel­ti­ne pra­sme – į Bir­žų „Sė­los” mu­zie­jų. Čia su­fi­jaus ar der­vi­šo pa­si­ro­dy­mą su­ren­gė Ra­mu­tis Prayas iš Ute­nos. Skam­bant ry­tie­tiš­kai mu­zi­kai ir per­sų ei­lėms Ra­mu­tis ke­lio­li­ka mi­nu­čių su­ko­si mis­ti­nia­me su­fi­jų su­ki­ny­je. Po pa­si­ro­dy­mo Ra­mu­tis vi­sus no­rin­čius pa­mo­kė su­ki­nių abė­cė­lės. Pa­si­ro­do, vai­kys­tė­je mes ne vie­nas sa­va­ran­kiš­kai bu­vo­me šį da­ly­ką at­ra­dę. Suk­da­vo­mės, kol gal­vos ap­si­suk­da­vo. Tė­vai draus­da­vo, kad ne­nug­riū­tu­me. Ta­čiau: jei­gu mo­ki su­ktis, nei nu­griū­si, nei ap­svaig­si. Tai yra sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja, sa­vęs ieš­ko­ji­mas…

Po svai­gi­nan­čių su­ki­nių atė­jo ei­lė Es­ti­jos at­sto­vei He­len Ka­ri. Ji pa­pa­sa­ko­jo apie mis­ti­nę bū­ty­bę Kratt, ku­ri dar va­di­na­mą šiau­ri­ne var­le. Pub­li­ka bu­vo pa­mo­ky­ta es­tiš­kų mant­rų, kaip su ta bū­ty­be bend­rau­ti ir pa­gei­dau­ja­mus rei­ka­lus su­tvar­ky­ti. Ta­da vi­si pa­trau­kė į su­si­ti­ki­mą su ta bū­ty­be, ku­ri bu­vo įsi­tai­siu­si ant pi­lia­kal­nio šlai­to. Pa­vy­ko su Kratt žmo­niš­kai pa­bend­rau­ti, nes žmo­nės jau bu­vo iš­mo­kę bū­ty­bei pa­tin­kan­čių mant­rų.

Ir ta­da išė­jo šok­ti ry­tie­tiš­kų šo­kių flash­mob’as klu­bo „Orien­ta­li­ja” šo­kė­jos.

Šo­ko ir šo­ko. Ir pub­li­ką už­ve­dė taip, kad vi­si pi­lies kie­me bu­vu­sie­ji žmo­nės pra­dė­jo šok­ti. Kaip ir skel­bė sa­vo pro­gra­mo­je vyks­mo kū­rė­jai: įsie­lekt­ri­no pa­ski­rų in­di­vi­dų dū­še­lės, su­ki­birkš­čia­vo, įsi­žie­bė…

Vie­toj pa­bai­gos

Bir­žie­tė Ju­ra Kaš­to­nė, pa­ma­čiu­si fa­ce­boo­ke fil­mu­ką, kaip ry­tie­tiš­kų šo­kių šo­kė­jos už­ve­dė Bir­žų pub­li­ką šok­ti, pa­ra­šė, jog tai vi­suo­ti­nis iš­pro­tė­ji­mas. Tei­sy­bė! Dėl to į vyks­mą ir bu­vo žmo­nės atė­ję. Pa­ro­dė pa­sau­liui be­pro­tiš­kai jį my­lin­čią bir­žie­tiš­ką šir­dį.

Kai kas ap­gai­les­ta­vo, jog tą va­ka­rą per ma­žai bir­žie­čių į Bir­žų pi­lį su­si­rin­ko. Ge­rai, kad atė­jo tik ke­lios de­šim­tys šir­din­giau­sių­jų. Bū­tų su­si­rin­kę ke­li šim­tai, iš Bir­žų pi­lies bū­tų ne­li­kę ak­mens ant ak­mens.

Fe­lik­sas GRUNS­KIS