Dingusios iš žemėlapių su visais vardais vietos dar prieš Kalėdas perkopė šimtą, ir vis tebevaikštant ne didesniu nei 20 km nuo Papilio spinduliu. Dalinantis kelionių reportažais Facebook socialiniame tinkle sulaukiu vis daugiau žmonių reakcijų – komentarų, papildymų, pataisymų, kurie žingsniais išmatuotas vietas dar labiau priartina… Tik ne kiekvieną gali sutikti socialiniuose tinkluose, vyresniosios kartos atstovui ne kiekvienam prieinami tie žaidimai virtualioje erdvėje, ir daugiausia tai žmonės, kurie dar tas vietas atsimena, kur užaugo, bet iš kur turėjo išeiti, tačiau mintimis labai dažnai sugrįžta. Tad gal galiu padovanoti jiems dar vieną galimybę pargrįžt į gimtąsias vietas, pakviesti pasivaikščioti kartu…
Pirmieji pasivaikščiojimai liko neaprašyti. Vasario 23-ią nueita iki Svirpliškio (ten dar ateisim iš kitos pusės), vasario 24-ą nueita per Gudelius iki Dirvoniškio (tada ir kilo mintis pabandyti surinkti šimtą…), kovo 17 d. išvaikščioti Pariškiai, Žardeliai, nueita iki Goželiškio, o kovo 23 d. per Garšvas nukeliavom iki Kojugalio, aplankėme paskutinį viensėdžio gyventoją Joną Naktinį (save ir vadinantį Kojugalio Jonu) ir grįžom per Ilgabradas.
O kovo 31 d. jau pavasaris gerokai įsilaidavęs, tad renkamės mišką, kuriame pavasario alsavimą galima pajusti geriausiai. 1899 m. žemėlapyje pavadinimai truputį pakraipyti, bet tie patys: Grundeliškis, Galinis, Šakdė, Striošiai, Ažubalis… Toks šio savaitgalio maršrutas dingusių vietovių pėdsakais. Atsispiriam nuo Krikščių, kur dvi sodybos vis dar saugo vardą kaimo, kuriame gimė kunigas, tautosakininkas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta (viena iš sodybų – tautosakininkų gimtoji). Bet mūsų kelias veda kita kryptis, link Šilų miško. Kairėje pusėje paliko platus, plikas Grundeliškio laukas, o mes miško takiuku tolyn. Pirmasis posūkis link Galinio, bet miško takelis taip išmaurotas (miškavežių ar melioratorių), kad juo eit net nedrįstam, mišku toliau… Bet paėję tolėliau ryžtamės mesti kelią net be jokio takelio ir pelkėtu, žibutėmis pražydusiu mišku braunamės link palaukės į Šakdę: rusiškame žemėlapyje – Šakdis, o tarmiškai papilietiškai – Šokda… Miško pakrašty, palaukėj dar galima rasti ir buvusių sodybų ženklų, jų randam ir aukščiausioj vietoj vidur didžiulio lauko, kur taip pat sodybos stovėta. Anapus didžiulio lauko – Kubilių magazinas.
Neriam vėl į mišką, peršasi mintis, kad ne atsitiktinai vietovės pavadinimas toks – akmenų kaip prisėta, gali šokinėt nuo vieno ant kito – Šokda… Susirandam tą patį miško kelelį ir tolyn. Atsiverianti laukymė kairėje – buvę Striošiai – vėl plikas laukas (XIX a. pabaigos žemėlapy – buvę 4 kiemai), o jo kitoj pusėj jau ranka pasiekiami Neciūnai – kalbininko Kristupo Kazimiero Daukšos tėviškė, ir paskutinė Daukšų sodyba, nors tuščia, bet vis dar stovi. Myliškiuose gyvenantis Kęstutis sako, kad jo kaimynystėje stovi gryčia iš Striošių. Ją, jau nebenaują, iš Striošių nusigriovęs parsivežė ir persistatė Jokūbas Vėjelis (dabar gyventojai kiti).
Miško takeliu, pagal didžiules ką tik nupjautų medžių (tarp jų – ir verkiančių beržų) rietuves prieinam ir Ažubalio lauką, kur 1899 m. trijų kiemų būta, vienas jų – Ivaškos kiemas. Dviejų ženklus dar randam – išlakų, gražų vienos sodybos ąžuolą kitame lauko pakrašty, ir vidury lauko žolėn įaugusius kitos sodybos gryčios likučius. Besisukančiu miško keliuku išlendame visai netoli Neciūnų ir pamiške, Striošių lauku, sukam atgal. Didžiausi „striošiai“ – pačiame miške: miškakirčių išguldytos aukštos išlakios pušys, kirtavietės panašios į baisaus praūžusio uragano padarinius…
Iš bebrų užtvenkto, vandens pilno griovio purpteli gražuolis gaigalas, žydintys žalčialunkių krūmeliai primena, koks apgaulingas gali būti grožis…
Vis tik užsukam ir į Galinį… čia kelio galas…
Kaip kovoti su viršsvoriu?