Saulės palydos lietuviškose stepėse ir kelionė į rašytojo A. Zurbos tėviškę
04.28 Vejamės besileidžiančią saulę vis dar menkai sužaliavusiais laukais paskutinį balandžio sekmadienį… PAKAUŠINĖ, SVIRPLIŠKIS, SLIŽIAI, AŽUBALIS, OSENIŠKIS, GIDIŠKIS, PUKNIŠKIS… Pliki laukai, vienas kryžius ir vienas ąžuolas… dar stepė… po kelionės liko neužrašyti įspūdžiai, tad juos tenka po metų atgaivinti. Nuo buvusio Svirplišio palivarko kalno buvo galima užmatyti apšviestus Papilio bažnyčios bokštus, vakaro saulė glostė ir sankryžoje stovintį, ūkininko J. Užkurėlio pastatytą, kryžių, ir piešė ilgus buvusios Sližių ulyčios šešėlius. Grįžę prie Svirpliškio kalno leidomės tolyn plačiais laukais, bandydami atpažinti, kurį viensėdį žymi viena ar kita kalva: Ažubalis, Oseniškis, Gidiškis, Pukniškis… Ne kartą kirtome upelę nepaprastai gražiu pavadinimu – Lakštalaža, ir įmynėm didžiulius pėdsakus smėlyje, išpieštame gervių pėdučių ornamentais. Ir supainiojome kalvas, ir Kalninių sodybos ąžuolą Pukniškyje „atidavėm“ Gidiškiui (ačiū Algirdui už klaidos atitaisymą), ir palydėjom saulę didžiulėje smėlio stepėje, vos už keleto kilometrų nuo Papilio…
05.01 Šįkart miškeliu leidžiamės link Svieteliškio ir išnyram prie Sviestelišky tebestovinčios Talačkų sodybos. Sviesteliškis, Talačkų sodyba… dar toliau – ąžuolas, kitos sodybos būta… Sviesteliškis, o žemė aplink – vienas smėlis, jokio sviesto… Atrodo, kad ir laukai toliau tik didyn ir platyn… o čia kelią pastoja Dunojėlis, tolyn smingantis tiesiai į Prūdelių kaimą. Randam kaip pereit link mano vaikystės vandenis plukdantį upelė, o tada tolyn per laukus ieškot TATULYNĖS, kur būta Papilio dvaro palivarko. Anketoje „Žemės vardai“ (saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) įdomiai aiškinama pavadinimo etimologija – neva, Dukurnių moterys – tatulas (tetos) – sukilo prieš Papilio poną, žemės, kuri Dukurnių žmonėms jau buvo atiduota ir į kurią ponas vėl kėsinosi, nenorėjo prarasti. Tatulas drąsesnės pasirodė už Dukurnių vyrus… nors tas jų maištas geruoju nesibaigė. Legendos legendomis, tačiau užgimė jos interpretuojant tikrus istorinius įvykius – valstiečių maištą dėl Dunojėlio užliejamų derlingų servitutinių pievų. Dabar, atrodo, visi Tatulynės akmenys suvažiavo į didžiulę krūvą prie griovio, palivarko – nė ženklo… tik lauko pakrašty dar vienos sodybos likučiai rodo čia žmones gyvenus – pastatų pamatai, šulinys, svirtis (buvo…).
Per Tatulynės lauką ateinam iki kanklininko Jono Plepo sodybos Dukurniuose. Kaimas, kur aršių tatulių gyventa, lieka toliau, ant aukšto Dunojėlio kriaušio, o ši sodyba jau atokiau nuo Dukurnių ulyčios. „Vartai uždaryti“ (įėjimas užvirtęs šakomis), o užrašas ant akmens, kad čia garsaus kanklininko gyventa, baigia visai pasislėpti po samanomis…
Pamiške – iki žvyro karjero, ir gilyn į mišką link rašytojo Zurbos sodybos ŽVAGUIČIUOSE – taip pat gerokai toliau nuo buvusio Žvaguičių kaimo. Orientyru, kur reikėtų dairytis sodybos, galėtų būti iš sodybos išėjusi, prie vos beįžiūrimo keliuko žiedais apsipylusi kriaušė. Iš miško rašytojo senelio atkovotą sodybvietę beveik iš visų pusių aptveria medžių alėjos (alėjos eglės – kitas orientyras), tiktai kai žmonių nebegyvenama, miškas vėl atsikovojo savo pozicijas…
Dar miško keliuku į kitą pusę – link ŠAKIŠKIO arba AJUTIŠKIO (Ajučių nuo seno čia gyventa, tad net kai kuriuose žemėlapiuose taip ši vieta įvardinama). O Šakiškis?.. „Žemės vardų“ anketoje užrašyta, kad čia ant kalvos šokdavę kiškiai, todėl ir pavadinta vietovė Šakiškiu. Vienos sodybos gryčia sudegusi, kitoje – beveik visi pastatai tebestovi, tik jau be šeimininkų… rūpestingai uždarytos namo langinės (prieš 20 metų dar teko kalbinti Šakiškyje gyvenusius paskutinius Ajučius).
Miškais, kirtimias, baisiomis miškavežių išpjautomis provėžomis dar prieiname vieną buvusį gyvenimą – DŪDAS (arba RAMALDAVĄ). Miškų apsupty šiame kieme užaugę Užubaliukai tapo „miško broliais“, vieną jų, Mindaugą, gražuolė Zurbų Kaziūnė buvo pamilusi (siužetą A. Zurba į savo romaną „Savūnė“ įpynė). Mūšyje prie Svilių broliai Mindaugas ir Alfonas kartu ir žuvo (palaidoti Kupreliškio kapinėse).
Toliau pro miške pasislėpusius Žvaguičių evangelikų reformatų kapelius išlendam į pamiškę ir pro buvusį ŽVAGUIČIŲ kaimą (sustumtą į akmenų krūvą), patraukiam į aukščiausią šių apylinkių vietą – ŽIOBŲ piliakalnį, nuo kurio atsiveria vaizdas į platų Apaščios slėnį… Aukščiausias ir paskutinis kelionės taškas… vėl per mišką ieškom tiesiausio kelio namo…
Sekmadienį Šiauliuose – dviračių lenktynės