Naujausios
Kas jie, Lietuvai dirbantys, vaikus auginantys jauni žmonės? Indra – muzikos pedagogė, Ramūnas – Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas. Kartu jie su dukromis Saule ir Vaiva – lietuviška šeima, kuriomis, norisi tikėti, ir yra gyva Lietuva.
-Indra, tuomet, kai dar buvai moksleivė, Biržuose jau buvai žinoma dėl savo veiklumo ir aktyvumo. Atrodo, muzikės kelias buvo tarsi užkoduotas…
-Muzikos pedagogės kelią nejučia pasirinkau nuo 17 metų, kai Biržuose kartu su drauge Kristina Kornejeva vadovavom pop chorui „Lietaus vaikai“. Chorą lankė drąsūs, imlūs, išraiškingi įvairaus amžiaus mažieji biržiečiai. Pirmoji daina, kurią kartu sukūrėme, vadinosi „Lietus“, taip atsirado ir choro pavadinimas. Sudalyvavome ne vienoje miesto šventėje, Panevėžyje Gendriaus Jakubėno organizuojamame džiazo festivalyje „Sing Jazz“ buvom apdovanoti už puikų debiutą. Smagu, kad kelios mergaitės taip ir liko šiame muzikiniame kelyje – Aiga Galeckaitė Kaune įkūrė savo šokių studiją „Ballare“, Erika Aukštuolytė Londone subūrė lietuvių bendruomenę ir vadovauja vokaliniam vaikų kolektyvui.
Po bakalauro studijų Šiaulių universitete ir magistro studijų Muzikos akademijoje Kaune vienu metu dirbau muzikos mokytoja keliose miesto mokyklose. Buvau pilna energijos, entuziazmo ir jaunatviško maksimalizmo. Nuoširdžiai tikėjau, kad pavyks įrodyti, jog muzikos pamoka nėra tuščias laiko leidimas, o muzikos mokytojas gali būti lengvai bendraujantis, įtraukiantis profesionalas. Knygynuose buvo galima įsigyti jau net 3 mano autorinių dainų knygeles. Mokykloje buvo pastatyti pirmieji mano miuziklai, vykdomi tarptautiniai mainų projektai. Gaila, bet mokytojo įdėtas labai nuoširdus darbas ir pastangos ir tada, ir dabar tėra tik paties mokytojo saviraiškos reikalas. Patirtas nusivylimas dėl ilgai augintų mokinių, patekusių į paauglystės spąstus, elgesio aplaužė sparnus. Prisipažinsiu, su palengvėjimu ir nekantrumu pranešiau mokyklos vadovams, kad rudenį išeisiu motinystės atostogų. Šios atostogos užsitęsė net 6 metus, nes praėjus 2 metams po dukrytės Saulės, gimė ir Vaiva. Atitrūkti nuo vaikų ir muzikos nepavyko, nes subūriau Garliavos mamytes, kurios su savo mažyliais dalyvaudavo mano vedamose ankstyvojo meninio ugdymo pamokėlėse. Tvirtai nusprendžiau į bendrojo lavinimo mokyklą nebegrįžti, tačiau mielai sutikau su pasiūlymu mokytojauti Garliavos meno mokykloje. Iki šiol smagiai dirbu su vaikų kolektyvais iki 12 metų. Vėl skamba dainos koncertuose, festivaliuose ir konkursuose, statomi miuziklai. Kūrybinė biblioteka pasipildė dar dviem dainų knygelėm. Sparčiai populiarėjant išmaniosioms technologijoms, vyras patarė savo kūrybą perkelti į elektroninę erdvę, o ne investuoti į knygų spausdinimą. Tad paskatinta, sukūriau elektroninę savo dainų natų parduotuvę. Kokybiškas natas, už simbolinę kainą, gali įsigyti kiekvienas muzikos pedagogas.
-Ramūnai, tu mokykloje garsėjai aistra kompiuteriams, kurie, vos daugiau nei prieš 20 metų, daugeliui buvo visiškai nepažįstamas dalykas, o ugdymo įstaigose atsirado pirmosios informatikos pamokos... Taip kryptingai nuo mokyklos informatikos srityje nužingsniavai iki lektoriaus, turinčio daktaro laipsnį…
-KTU dirbti pradėjau 2001 m., studijuodamas magistrantūros studijų programoje „Informacinės technologijos“ , į kurią įstojau prieš tai Telekomunikacijų fakultete baigęs bakalauro studijas. Tai buvo nauja 2000 m. KTU Informatikos fakultete pradėta teikti studijų programa. Man ji ypatingai tiko ir patiko. Baigiamajam magistro darbui visai netikėtai pasirinkau temą, susijusią su nuotoliniu mokymusi. Pradinė mintis buvo kurti nuotolinę laboratoriją, bet 2001 m., kai pradėjau dirbti Kauno regiono distancinio mokymosi centre, temą pakeičiau ir pradėjau gilintis į elektroniniam mokymosi turiniui rengti skirtas priemones. Tuo metu nuotolinio mokymosi plėtra Lietuvoje jau buvo įgavusi pagreitį ir elektroninio mokymosi turinio poreikis nuotoliniams kursams buvo stipriai išaugęs. Kartu su kitu centro programuotoju Dainiumi Mežansku, kuris, beje, yra mano vaikystės kiemo draugas, taip pat kilęs iš Biržų, pradėjome kurti elektroninei mokymosi medžiagai ir nuotoliniams mokymosi kursams rengti skirtą sistemą. Būtent ji tapo mano magistro darbo pagrindiniu rezultatu ir darbo nuotolinio mokymosi srityje pradžia. Šiuo metu esu KTU lektorius, Programų sistemų studijų krypties vadovas, nuotolinio mokymosi atstovas.
-Taigi nuotolinis mokymasis yra tavo studijų ir darbo objektas.
-2002 m., baigęs magistrantūrą, įstojau į doktorantūrą, kurioje toliau gilinausi į nuotolinį mokymąsi. Tuo tikslu 2003 m. papildomai įstojau į specializuotas aukštojo mokslo pedagogikos magistro studijas Belgijos Lježo universitete. Įdomu buvo tai, kad studijos buvo vykdomos visiškai nuotoliniu būdu, todėl 2004 m. jas baigiau taip nei karto ir nepabuvęs Belgijoje. Vis dėlto, šios studijos davė puikią nuotolinio mokymosi patirtį, pravertusią tikrame darbe. Studijų baigiamuoju darbu tapo nuotolinio mokymosi kursas, kurį kartu su kolega parengėme KTU Informatikos fakulteto 2003 m. naujai pradėtai teikti studijų programai „Nuotolinio mokymosi informacinės technologijos“. Šiais metais šios studijos sulaukė rekordinio studentų skaičiaus – priimti 42 studentai. Spėjame, kad taip yra dėl informacinių technologijų taikymo srities – mokymosi, kuris aktualus visur ir visais gyvenimo etapais, todėl studentų rengiami baigiamieji magistro projektai yra įdomūs ir prasmingi. O nuotolinis mokymasis, užklupus pandemijai ir masiškai pasaulyje paskelbus karantiną, tapo ne šiaip populiarus, koks jis jau buvo ir anksčiau, bet aktualus kaip vienintelė alternatyva tradiciniam mokymuisi. Taigi, nuotolinis mokymasis yra mano gyvenimo dalis. Aš ir disertacija 2009 m. apsigyniau iš nuotolinio mokymosi, ir dabar daugiausiai gilinuosi į šią sritį.
-Nuotolinio mokymosi pritaikymą buvai išbandęs jau iki karantino ar visgi ta nekasdieniška situacija atnešė naujovių ir tau?
-Pirmosiomis karantino dienomis sakiau, kad man niekas nepasikeitė. Aš ir iki karantino dirbau nuotoliniu būdu, nes beveik visi dalykai, kuriuos dėstau studijų programoje „Nuotolinio mokymosi informacinės technologijos“, yra teikiami per atstumą. O ir tuos dalykus, kuriuos teikiame kitose studijų programose, taip pat pavertėme nuotoliniais. Taigi man beveik netenka susitikti su savo studentais akivaizdžiai. Anksčiau kviesdavomės juos atvykti bent per sesiją į atsiskaitymus. Tačiau dar prieš karantiną ir tai nustojome daryti, nes praktiškai nėra skirtumo, kur savo darbą pristato studentas – ar būdamas auditorijoje, ar tiesioginėje transliacijoje, naudodamas kamerą. Be to, tai daryti nuotoliniu būdu verta dėl įvairių priežasčių. Bene pagrindinis nuotolinio mokymosi principas – daryti ne tik tiesiogines užsiėmimų transliacijas, bet ir jų įrašus, o tai leidžia studentams mokytis patogiu laiku. Dirbti nuotoliniu būdu man yra įprasta ir karantinas beveik būtų neatnešęs nieko naujo. Tačiau iki karantino skaityti paskaitas, kad ir nuotoliniu būdu, vis dėlto vykdavau į universitetą. Tiesiog darbo kabinete ramiau, tad ten skaityti paskaitas patogiau. Karantino metu tai pradėjau daryti namuose. Paskaitas studentams man tenka skaityti nuo 17.30 iki beveik 21 val., todėl iš darbo tenka grįžti labai vėlai. Vis dėlto daugeliui žmonių įprasta dirbti darbe, o ne namie, tad ir į universitetą važiuodavau ne vien su mintimi, kad ten ramiau, bet ir todėl, kad sąžinė būtų rami, nes dirbti reikia darbe. Paskelbus karantiną, netrukus supratau, kad vis dėlto vienas dalykas pasikeitė – nustojo graužti sąžinė. Namie šeima išmoko prisitaikyti ir triukšmauti mažiau, kai skaitydavau paskaitą, o aš galėjau dirbti namie nesigrauždamas, kad nevažiuoju į darbą.
-Indra, o ar įmanomas muzikinis nuotolinis mokymas? Kai karantino metu vedžiau individualias ukulelės – styginio instrumento, panašaus į mažą gitarytę – pamokas, didelės problemos nemačiau, tačiau jau visi buvo taip pavargę nuo sėdėjimo prie ekrano, jog su kiekviena pamoka buvo juntama vis didėjanti apatija ir motyvacijos stoka. O su choru vokalinis darbas buvo neįmanomas dėl garso vėlinimo. Tad žaidėm „kahoot“ – internetinių testų – viktorinas, sprendėm kryžiažodžius, rengėm teminius pristatymus, kol ir tai ilgainiui atsibodo. Visi be galo pasiilgo dainavimo kartu.
-Kas, be kraujo ryšio, jus sieja su Biržais?
Ramūnas: Biržai man yra tas miestas, į kurį grįžus visada norisi su džiaugsmu skanduoti – „Biržai, Biržai, Biržai“. Ši frazė man įstrigo per vieną „Foje“ koncertą Biržuose. Dabar tiksliai nepamenu, kelintais metais tai buvo. Tada per koncertą, po vienos dainos, salė pradėjo skanduoti – „Foje, Foje, Foje“. Buvo nerealu. Vis dėlto, labiausiai įstrigo tas momentas, kai Andrius Mamontovas, atsakydamas salei, pradėjo skanduoti – „Biržai, Biržai, Biržai“. Dabar visada, bent mintyse, taip sakau, kai grįžtu į Biržus. Matyt taip yra todėl, kad Biržai man yra brangūs, nes čia turėjau gražią vaikystę. Esu dėkingas nuostabiems tėveliams už tai, koks esu dabar, nes tai jų auklėjimo nuopelnas. Turėjau nuostabius draugus, klasiokus, su kuriais bendrauju iki šiol. Tuometinėje Biržų 3-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau gavo Kaštonų vardą, formavosi mano asmenybė ir už tai esu dėkingas nuostabiems savo mokytojams, ypač auklėtojai Marytei Balčiūnienei, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Vladai Balbierienei, fizikos mokytojai Astrai Korsakienei, taip pat mokyklos direktoriui Vytautui Stanulevičiui. Vis dėlto, mielos mano mokytojos Maryte, Vlada ir Astra, būtent Jūs esate vienas iš tų svarbiausių saitų, siejančių mane su Biržais, su Kaštonų vidurine mokykla. Labai dažnai Jus prisimenu, kai dirbu su savo studentais. Jiems stengiuosi būti ne tik vadovu, bet žmogumi, kurį galėtų prisiminti taip šiltai, kaip prisimenu savo auklėtoją. Studentams ne tik rašau mokomąją medžiagą ir kitokius tekstus taip, kaip mane mokė lietuvių kalbos mokytoja, bet ir stengiuosi puoselėti lietuvių kalbą. Labai nemėgstu, kai vietoje lietuviškų terminų, nors ir informacinių technologijų srityje, studentai ar dėstytojai paprastumo dėlei vartoja angliškus. Na ir apskritai stengiuosi būti tokiu žmogumi, kokiu man kažkada patarė būti fizikos mokytoja – nuoširdžiu ir paprastu, kad žmonėms būtų šalia manęs būti gera. Studentai sako, kad būtent tai labiausiai ir vertina.
Indra: Kai kas nors paklausia, iš kur aš kilusi, su pasididžiavimu prisipažįstu, kad iš Biržų. Tada domiuosi, ar jiems teko pabuvoti Radvilų pily, pasigrožėti ežeru ar Kirkilų vaizdais iš apžvalgos bokšto, ar ragavo biržietiško alaus? Visi mūsų svarbiausi šeimos įvykiai susiję su Biržais: čia pradėjome eiti į vieną klasę, čia pamilome vienas kitą, čia mus sutuokė a. a. kunigas Dalius Tubys, vestuves atšokom Astravo rūmuose, čia abu vaikus pakrikštijome. Nors mūsų viešnagės Biržuose pasidarė labai trumpos ir retos, tačiau kaskart vaikštinėdami paežere ar paupiu kalbamės, kad kokie laimingi yra biržiečiai, šalia savo namų turėdami tokį grožį ir turtą. Sunku pasakyti, kaip likimas pasisuks, tačiau tapę senjorais norėtume grįžti į Biržus.
-Auginate dvi dukras – Saulę ir Vaivą. Kokias dorybes pirmiausia joms skiepijate?
Ramūnas: Man svarbiausia, kad žmogus būtų nuoširdus ir nesusireikšminęs. Nemėgstu, kai žmonės pučiasi lyg pomidorai. Kažkada manęs bendradarbė paklausė, ar aš vis dar su ja sveikinsiuosi, kai tapsiu mokslų daktaru. Atsakiau, kad daktaro laipsnis manęs kaip žmogaus absoliučiai nepakeis. Mane tėtis mokino, kad pasisveikinti būtina net su priešu ar žmogumi, kurio nemėgsti. Tai tiesiog privaloma mandagiam žmogui. Būtent to pirmiausia ir stengiuosi mokyti dukras – kad jos būtų mandagios, nuoširdžios ir šalia kurių visiems yra gera.
Indra: Be galo gera išgirsti, kai aplinkiniai pagiria, kad mūsų dukros labai mandagios ir malonios. Jos nebijo, nesigėdina apkabinti joms patikusį asmenį, moka pasakyti nuoširdų komplimentą. Vaiva net ir po kelių dienų nepamiršta padėkoti už padarytą paslaugą ar malonų siurprizą. Žodį „myliu“ taria daugybę kartų per dieną. Svarbiausia – kad jos labiausiai myli viena kitą. Ilgisi, neranda sau vietos, jei viena iš jų išvykusi. Turiu pripažinti, šių gražių savybių iš jų galėtume pasimokyti ir mes, tėvai. Aš esu gan principinga, tad stengiuosi, kad ir vaikai jaustų atsakomybę už savo poelgius, ištartus žodžius, duotus pažadus ir kovotų už teisybę. Kadangi kol kas daugiausia laiko praleidžia viena kitos draugijoje, tai dar nėra „sugadintos“ technologijų, paauglių slengo ar manierų.