Naujausios
Alina, Egidijau, jūsų gražios šeimos nepastebėti neįmanoma. Auginate du vaikus, dažnai esate matomi kartu. Kaip puoselėjate savo gražius santykius?
Alina: Ačiū. Tikrai taip, labai daug laiko praleidžiame kartu, taip jau išeina – ta pati veikla , darbai, tarnystė. Mūsų santykiai pagrįsti meile Dievui, meile savo vyrui ir žmonai, taip pat pagarba vienas kitam.
Egidijus: Vienas kito išklausymas yra mūsų tvarių santykių pagrindas.
Jūs abu esate iš religingų šeimų, priklausote Biržų sekmininkų bendruomenei, esate aktyvūs jos nariai. Papasakokite, iš kokių šeimų esate kilę?
Egidijus: Esu iš daugiavaikės šeimos, kurią daugelis biržiečių pažįsta dėl mano tėvų darbo specifikos. Mano mama Vera – vaikų dienos centro „Vilties šviesa“ įkūrėja, tėtis Linas – sekmininkų bažnyčios pastorius.
Alina: Aš gimiau Mažeikiuose, laikui bėgant išsikraustėm gyventi į Klaipėdą. Mano tėtis Jevgenijus – pastorius, o mamytė iškeliavo pas Viešpatį, kai buvau trečioje klasėje. Mūsų šeima taip pat labai didelė, turiu net 4 brolius, aš vidurinioji.
Jūsų gyvenimas, meilės istorija ir net šeimos sukūrimas yra labai stipriai susiję su sekmininkų bažnyčia. Jei neklystu, likimas jus abu irgi suvedė būtent bažnyčioje?
Alina: Biržų sekmininkų bažnyčia jau labai seniai organizuoja krikščioniškas vaikų stovyklas Ignalinos rajone, netoli Grybėnų kaimo. Dar tada, kai buvome maži, kiekvienais metais tiek aš, tiek Egidijus važiuodavome ten. Aš – iš Mažeikių, Egidijus – iš Biržų. Susitikdavome beveik kiekvieną vasarą stovykloje, o kai išaugome iš dalyvių amžiaus, važiuodavome į šią stovyklą savanoriais. Taip pat dažnai tekdavo susitikti įvairiuose krikščioniškuose renginiuose. Aš šeimoje buvau mokoma melstis už būsimą vyrą, tą ir dariau. Meldžiaus, kad netektų savęs iššvaistyti vaikinams, su kuriais nesiesiu ateities, su kuriais nekursiu šeimos. Ir kuo toliau, tuo labiau suvokiau, kad mano širdis linksta prie Egidijaus. Išaušus lemtingai dienai, Egidijus išsakė savo jausmus man, o aš jam. Jokių „draugaujam“ nebuvo – supratom, kad abu mąstome apie rimtus santykius. Po mūsų atviro pokalbio praėjo keli mėnesiai, tuomet, vasarį, Egidijus pasipiršo, o birželį susituokėme. Egidijus kaip tik baigė 12 klasę, o aš jau studijavau Vilniuje, antrame kurse. Dabar, kai pagalvoju, taip greitai viskas įvyko, o tuomet atrodė, kad visa amžinybė truko nuo susižadėjimo iki vestuvių datos. Šiuo metu abu tarnaujame Biržų sekmininkų bažnyčioje ir vis dar vasarą važiuojame į vaikų stovyklėlę savanoriauti, tarnauti.
Alina, tu – klaipėdietė. Ar Biržuose nekamuoja pajūrio ilgesys?
Kamuoja, ir net labai. Egidijui dažnai tenka girdėti mano aimanavimų, kaip norėčiau tiesiog nuvažiuoti prie jūros ir pasiklausyti jūros ošimo, įkvėpti to pušų kvapo. Bet tiesiog turiu vidinį suvokimą, kad mūsų šeima turi gyventi ir būti čia, kur esame – Biržuose.
Ar niekada nesvarstėte galimybės šeimai išvykti į kitą miestą? Ar jūs nuo pat santuokos pradžios gyvenimą siejote tik su Biržais?
Alina: Kai susituokėme, Egidijus įstojo Kaune į Lietuvos sveikatos univeristetą, tuomet aš perstojau iš Vilniaus į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Kaune susilaukėme ir savo pirmagimio Noelio. Egidijus dar studijavo, aš buvau pabaigusi studijas. Tad apie vienerius metus teko pagyventi Kaune. Vyrui baigus studijas, iškart žinojome, kad vyksime gyventi į Biržus, nes Egidijus labai norėjo padėti tėvams. Aš neprieštaravau. Persikrausčius gyventi į Biržus, žinoma, pati pradžia, kaip jau ir minėjau, man buvo sunki, vis pasvajodavau apie Klaipėdą, vis Egidijui „pamesdavau“ mintį važiuoti gyventi į uostamiestį, bet likome gyventi Biržuose. Su laiku apsipratau ir aš, o dabar, auginant vaikus, džiaugiuosi, kad gyvename čia, kur „viskas po ranka“, greitai pasiekiama. Dabar turiu daug pažįstamų, draugų, daug veiklos, savo verslą, visa šeima tarnaujame bažnyčioje, stengiamės pasitarnauti, padėti, kiek galime. Manau, mūsų šeima jau įleido gilias šaknis į Biržų žemę.
Tarnystei sekmininkų bažnyčioje skiriate daug laiko. Papasakokite apie tai – kokia tarnystės esmė, prasmė, ką jums tai reiškia?
Alina: Žmogaus kelionė žemėje tėra trumpa atkarpėlė. Man patiko kažkieno išsakyta mintis – mūsų gyvenimas tarsi tas brūkšnelis tarp datų, kuris išraižomas ant antkapių, tad būdami čia, dabar, stengiamės, kad mūsų gyvenimas pasitarnautų Kūrėjui. Kai realiai pažįsti Dievą, o ne apeigas ar tik tradicijas, kyla meilė ir dėkingumas Jam, tavo visas gyvenimas sukasi aplink Jį – tuo ir gyvena mūsų šeima. Norime dalintis žinia, kurią patys pažinome, ir kad tai pasiektų kiekvieno žmogaus širdį – „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jono evangelija 3:16).
Egidijus: Man asmeniškai tarnystė Dievui tai yra kaip padėka jam už tai, ką jis jau padarė mano gyvenime ir dar daro. Pažvelgus į mano praeitį, nebuvau aš nei pirmūnas mokykloje, nei labai perspektyvus sportininkas, bet nuo vaikystės buvau mokomas teisingų gyvenimo vertybių, kurios ir buvo paremtos Biblija. Negaliu pasakyti, kad buvau tas pavyzdys, į kurį pažvelgus visi matydavo krikščioniškąjį idealą. Koks esu šiandien – sveikas, palaimintas nuostabia šeima, turintis stogą virš galvos – esu dėkingas pirmiausia Dievui. Ir už tai stengiuosi atiduoti visus savo talentus, kuriuos jis man dovanojo, kad tik kuo daugiau žmonių pažintų Dievą ir jame rastų gyvenimo malonumą ir prasmę.
Užsiminėte apie savo verslą. Esate įkūrusi studiją „Laimingi vaikai“. Kaip ji gyvuoja?
Pradžia tikrai nebuvo lengva. Kai atsikraustėme gyventi į Biržus, jau auginome sūnelį Noelį. Pažįstamų, draugių labai daug neturėjau. Auginant Noelį labai trūko „išėjimo“, veiklos su vaiku, užimtumo. Noeliui šiek tiek paaugus, gavau pasiūlymą dirbti meninio ugdymo pedagoge Rinkuškiuose, lopšelyje – darželyje „Rugelis“. Darbo metai užpildė tą tuštumą, kurią vis jaučiau, ir suvokiau, kad man patinka kurti daineles vaikams, patinka muzikuoti su jais. Tačiau įvykus pokyčiams švietimo sistemoje, toliau šio darbo tęsti nebegalėjau, nes neturiu pedagoginio išsilavinimo. Mano profesija yra atlikimo menas – chorinis dirigavimas. Tad teko palikti darbą, o tuo metu kaip tik gimė dukrytė Naomė. Jai paaugus, vėl prasidėjo darbo paieškos. Vieno pokalbio metu „Portfolio“ įkūrėja ir savininkė Lijana Judickaitė patarė man sugrįžti į savo mėgstamą veiklą, profesiją. Tokie paraginimai mane pastūmėjo susimąstyti ir prisiminti, kas man tikrai patinka. Esu labai dėkinga L. Judickaitei, kad ji įkvėpė mane ir sugrąžino į mano muzikinį kelią su vaikučiais. Pirmoji pamoka vyko „Portfolio“ patalpose rugsėjo mėnesį, muzikos pamokėlės sulaukė tokio didžiulio susidomėjimo – aš negalėjau tuo patikėti! Tuomet išsinuomojau patalpas, įkūriau mažąją bendriją, o mano mintyse sukosi pavadinimas „Laimingi vaikai“. Taigi jau gyvuojame dvejus metus! Išgyvenome karantiną, šiek tiek gretos sumenko, bet mūsų vis tiek liko nemažai, vis pasipildo studija naujais veidais. Tai labai džiugina. Muzikos pamokėlėse muzikuoja vaikai nuo 8 mėnesių iki 5 metų, turiu ir 6 – mečių. Pati kuriu programą, daineles, vedu individualias pianino pamokas vaikams. Studijoje taip pat švenčiamos vaikų šventės – gimtadieniai, krikštynos.
Egidijau, tavo gyvenime irgi daug aktyvios veiklos...
Taip. Sportuoju, tarnauju bažnyčioje, savanoriauju paramos fonde „Vilties šviesa“. Stengiuosi visada savo laisvalaikį leisti aktyviai.
Egidijau, bet juk dar ir dainuojate? Grojate?
Visa tai darau bažnyčioje, kai būna susirinkimai. Vienu metu groju būgnais ir giedu – tai priimu kaip gautą dovaną iš Dievo, nes niekur niekada specialiai nesimokiau dainuoti. Viskas yra įgimta, gal dėl to, kad visa šeima ir net kelios jos kartos gieda. O būgnais groti pradėjau nuo 16 metų, pats pajaučiau, kad mušu į ritmą ir, užgrojus bet kokiam kūriniui ar dainai, kaipmat koja pradėdavau trypčioti. Po kelių metų, pramokęs groti, pradėjau mokyti ir kitus jaunus žmones, kas tik norėdavo.
Abu esate veiklūs, aktyvūs – gyvenimas provincijoje jūsų nevaržo?
Egidijus: Ne, visiškai nevaržo.
Alina: Biržai yra tikrai labai graži vieta, jau vadinu jį savo miestu. Taip pat čia yra kur skaniai pavalgyti, nuostabių grožio meistrių, yra, kur nusipirkti gražių rūbų, vaikams augti čia taip pat yra, sakyčiau, pasaka. Vienintelis, ko labai pasiilgstu – tai laiko, kurį praleisdavau studijuodama Vilniuje, kai galėdavau kiekvieną vakarą lankytis koncertuose, operos ir baleto, dramos teatre. Aktyvaus profesionalaus kultūrinio gyvenimo tikrai labai pasiilgstu.
Kokias pagrindines vertybes diegiate ir kokiais pagrindiniais principais auklėjate savo du vaikus?
Alina: Mūsų šeimos vertybės yra krikščioniškos, paremtos Dievo žodžiu – Biblija, meile Dievui, meile vienas kitam. O iš meilės kyla visi kiti dalykai, visos kitos vertybės. „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Aš manau, kad vaikams geriausias pavyzdys esame mes patys, tėvai. Taip, kaip bendraujame šeimoje, kaip elgiamės kasdien įvairiose situacijose – jie mato ir mokosi. Tad stengiuosi, kad vaikai matytų tikrai sektiną pavyzdį, galbūt kartais nepavyksta, tada stengiamės kalbėti su vaikais, kodėl supykome ar nuliūdome. Taip pat didelę įtaką daro aplinka, kurioje leidžiame laiką – dažnai būname bažnyčioje ar tarp krikščionių. Kadangi abu tarnaujame šlovinime, būna, kad abu vaikai užlipa ant scenos, Noelis visada pasirenka groti būgneliais – bongais, Naomė šoka su vėliavomis arba pasiima mikrofoną giedoti. Jiems labai patinka, o mūsų širdis tai labai džiugina! Stengiamės visur kartu važiuoti, dalyvauti, leisti laiką. Dabar, užaugusi, suvokiu, kad mano vertybės susiformavo iš to, ką mačiau savo šeimoje vaikystėje. Visada su tėčiu visur važiuodavau, matydavau, kaip jis elgiasi, bendrauja, jis man didžiulis autoritetas.
Egidijus: Pritariu žmonai ir stengiuosi vaikus mokyti pagal tokį principą „Kaip nori, kad su tavim elgtųsi, taip tu elkis su kitais”.
Jūsų palinkėjimas Biržuose gyvenančioms jaunoms šeimoms, kurios renkasi ne didmiestį, o mūsų kraštą, kurios augina vaikus, moka mokesčius, galbūt kuria verslus ar dirba mėgstamus darbus? Kokia yra jauno žmogaus provincijoje esmė?
Linkime atrasti gyvenimo prasmę – ji Dieve. Būkite savimi, nereikia būti standartu, kurį „piešia“ visuomenė. Darykite tai, kas jums patinka, tuomet žmogus atiduoda visą save. Mes esame ta karta, kuri kuria mūsų ir mūsų vaikų, net jų vaikų ateitį. Linkime visiems judėti į priekį, mylėti ir gerbti vienas kitą. Te jūsų gyvenimo pamatas būna pastatytas ant teisingų vertybių.
Ačiū už pokalbį.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
