Naujausios
Žinojo, kad gyvens Biržuose
Mokytoja Daiva gimnazijoje dirba apie 20 metų. Studijuodama Šiaulių pedagoginiame institute būsima pedagogė atliko praktiką Biržų tuomet dar IV-oje vidurinėje mokykloje.
-Kai atlikau praktiką jau žinojau, kad gyvensiu čia. Mano sesuo pagal paskyrimą jau dirbo Biržuose, o mes su mama norėjome būti kuo arčiau viena kitos, tad nusprendėme atsikraustyti ir įsikurti čia visam laikui,- pasakojo mokytoja.
Aplanko buvę mokiniai
Kartu su vyru Vigantu mokytoja Daiva užaugino dvi dukras ir sūnų, visi jau savarankiški, išsimokslinę ir palikę gimtuosius namus. Paklausta, ar nesunku, kai vis tenka atsisveikinti su savo mokiniais, o čia dar savi vaikai palieka gimtuosius namus, mokytoja kalbėjo:
-Aš tam esu pasiruošus. Kai mano vaikai buvo abiturientai, mokiniai man vis sakė, kad dabar bus liūdna. Žinoma, kad liūdna, bet toks gyvenimas. Aš labiau sieločiausi, jeigu mano vaikai ar mokiniai neišeitų ir toliau nieko nesiektų, netobulėtų. O dabar viskas yra gerai.
Mokytoja Daiva pasakojo, kad malonu, kai buvę mokiniai ir auklėtiniai nepamiršta: aplanko, parašo ar kažką mielo padovanoja. Prisimena netgi tie, su kuriais santykiai ne visada buvo geriausi. Būna, kad ateina seniau baigę mokiniai ir prisipažįsta, kad dar kartą perskaitė kurią nors knygą ir ji pasirodė visai įdomi, kokia neatrodė besimokant mokykloje. Tokia asmenybės branda ir kaita mokytoją visada džiugina.
Šie abiturientai – kitokie
Egzaminų rezultatai mokytojos Daivos nenuvylė. Pasak mokytojos, šių metų abiturientai buvo ypatingi:
-Jie – kitokie: Nuo pačios pirmos gimnazijos klasės jie tokie buvo: visada klausė, analizavo, ieškojo, niekada nepasikliovė viena nuomone, dirbo labai daug. Su tokiais mokiniais ir dirbti malonu. Nors krūvis gimnazijoje didelis, gavę sunkias užduotis, idealiai su jomis susitvarkydavo. Noriai dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose projektuose, o jeigu suabejodavo, kam to reikia, sakydavau jiems, kad nesvarbu, kokią vietą užimsite, svarbiausia – patirtis, kurią įgysite,- kalbėjo mokytoja. Ji teigė, kad visi šiais metais šimtukus ir aukštus balus gavę abiturientai nusipelnė tokio įvertinimo, jie viską užsitarnavo savo sunkiu darbu, motyvacija, tikslų siekimu, veržlumu. Mokytoja sakė, kad būna apmaudu, kai gerų mokinių egzaminų rezultatai neatitinka lūkesčių. Tokiu atveju dažniausiai koją pakiša jaudulys arba paprasčiausiai – nesėkmė.
Mokosi iš savo vaikų
Mokytoja Daiva pasakojo, kad iš pradžių buvo griežta mokytoja. Tačiau laikui bėgant požiūris į jaunus žmones keitėsi, nes pati augino tris vaikus, kurie visada mamą pakritikuodavo. Vaikai dabar jau gyvena savarankiškai: dukra Vyginta – interjero dizainerė, Ernesta studijuoja anglų–ispanų kalbas, o sūnus Dovydas – fiziką.
-Iš savo vaikų sulaukiu pastabų iki šiol, taip jie mane augina. Kai vaikai išsako savo nuomonę ar pastabas iš savo pozicijos, man lengviau suprasti savo mokinius ir kitaip į juos žiūrėti. Todėl dabar esu nuolaidesnė negu anksčiau, vaikai mane atvedė į protą. Nors būna visokių akimirkų. Kartais pervargstu ir, rodos, jau nieko nebesinori. Bet kai matau savo mokinių rezultatus arba kai buvę mokiniai sako, kad lietuvių kalbos pamokas visada atsimins, suprantu, dėl ko visa tai darau, tada dingsta ir nuovargis. Tačiau mokinių yra visokių, todėl būna visko. Visiems gera niekada nebūsiu,- kalbėjo mokytoja.
Skaitydavo su močiute
Laisvalaikiu mokytoja Daiva mėgsta rūpintis savo sodyba, daug skaito, mėgsta Kristinos Sabaliauskaitės kūrybą. Knygomis dalinasi su dukromis, kurioms skaitymas taip pat nesvetimas. Mokytoja pasakojo, kad jos močiutė labai daug skaitė: knygas imdavo iš Šatrijos Raganos bibliotekėlės, su rašytoja netgi bendravo, mat gyveno netoliese. Kartu su močiute skaitydavo ir būsima mokytoja, turbūt šį pomėgį iš jos ir paveldėjo. O būti mokytoja Daiva norėjo jau nuo mažens, nes lietuvių kalba mokykloje gerai sekėsi ir labai patiko.
Širdyje – žemaitė
Mokytoja prisipažino, kad nors jau 28 metus gyvena Biržuose, širdyje visada liks žemaitė, tiesa, kai kuriuos savo tarmės žodžius kartais tenka iš naujo prisiminti. Per balandžio 1- ąją netgi pamokas veda žemaitiškai ir mokiniams tai patinka. Mokytoja kalbėjo, kad visos tarmės yra gražios ir jų nereikia gėdytis, pasakojo, kad pirmaisiais mokytojavimo metais nesuprasdavo, kodėl mokiniai vis daro tam tikras gramatines klaidas. Bet kai pažino biržietišką tarmę, viskas pasidarė aišku.
-Kasmet su vaikais važiuojame į gimtinę aplankyti kapų, man tos vietovės yra tokios mielos ir artimos širdžiai, tik gaila, kad žmonių, su kuriais užaugau, jau nebepažįstu. Mano vaikai juokauja, kad kai tik pravažiuojame Šiaulius, jau imu žemaičiuoti. Nors didžioji gyveno dalis praleista Biržuose, mano šaknys visada liks ten, Žemaitijoje,- kalbėjo mokytoja.
Gimtąją kalbą reikia mokėti
Mokytoja stebėjosi, kad dabar jaunimas labiau moka anglų kalbą, negu lietuvių. Savo mokiniams vis primena M. Daukšos žodžius, kad sava kalba yra duodama su motinos pienu. Paklausta, nuo ko priklauso meilė gimtajai kalbai ir jos išmanymas, mokytoja kalbėjo:
-Labai daug lemia vaiko aplinka. Iš šeimos vaikas labai daug atsineša: jeigu namie kalba yra gerbiama, tai ir vaikas ją mylės, o jeigu tik keikiamasi, tai atsispindės ir jo žodyne. Todėl labai svarbus yra bendradarbiavimas tarp mokytojų ir tėvų, kurie ne visada supranta, jog pradžią savo vaiko ugdymo procese duoda jie. Taip pat daug įtakos daro skaitymas, sunkus darbas ir mokymasis nuo pat pradžių. Nors lietuvių kalba ir sudėtinga, ji miela ir graži, tad kaip galima jos nemokėti...
Linki išlikti savimi
Mokytoja Daiva sakė, kad nuo pat pradžių mokinius ruošia gyvenimui. Minėjo, kad turbūt nėra temos, kurios per savo pamokas su mokiniais nebūtų palietę. O paklausus, ko palinkėtų šių metų abiturientams, mokytoja graudinosi:
-Kaip ir visada, rugsėjo mėnesį bus liūdna, kai klasėje dairysiuosi tų pažįstamų veidų, bet jų nebebus. Tačiau ateis kiti, su kuriais taip pat vėl teks atsisveikinti. Savo abiturientų visada ilgiuosi. Labiausiai jiems linkiu išeiti į pasaulį be kaukių, neapgaudinėti savęs, daryti tik tai, kas jiems prie širdies, išlikti savimi ir būti gerais žmonėmis.
