Naujausios
APSKRITASIS STALAS
Kartūs švietimo reformos vaisiai
Vieni teigia, kad du dešimtmečius vykstanti švietimo reforma priėjo aklavietę ir tik kenkia mokyklai, mokiniams ir mokytojams. Kiti sako, kad tai kelias, kuriuo būtina eiti ir toliau. Pokalbyje „Šiaulių krašto“ redakcijoje dalyvauja Vida MARCIŠAUSKAITĖ, Šiaulių universiteto gimnazijos lituanistė ekspertė, Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas BUDRAITIS ir profesorius Bronius MASKULIŪNAS, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto dekanas.
Sigita STONKIENĖ, Petras BALČIŪNAS
Tai — ieškojimų kelias
— Kur eina švietimo reforma? Ar ne „vingiuotų vingių vingiais“, satyriko žodžiais tariant?
V. MARCIŠAUSKAITĖ. Pats ėjimas jau yra procesas. Bet kaip toje pasakoje: eisi tiesiai — prieisi aukštą kalną, pasuksi — gūdžią girią, dar kitur — žirgą prarasi. Vingiavimas yra neišvengiamas, nes tai ieškojimų kelias, kuriame gali būti ir klaidų. O reforma buvo labai reikalinga, nes keičiantis gyvenimui turi keistis ir ugdymo turinys.
R. BUDRAITIS. Pirmiausia valstybiniu mastu reikėtų įsivardyti, kas ir kur yra reforma, o kas ne. Dvidešimt reformos metų — nemažai, buvo gerų dalykų, buvo ir nepavykusių eksperimentų. Tačiau po tarybinio laikotarpio mokyklos kaita buvo būtina, nors iš tiesų švietimas yra labai inertiška sistema.
Aš reformą daliju į dvi dalis. Pirmasis jos dešimtmetis buvo apsisprendimo, kūrybiškumo, savarankiškumo laikas. Pedagogas jautėsi pakankamai laisvai, dalyvavo programinių dokumentų, pačios švietimo koncepcijos kūrime.
Buvo išleisti solidūs dokumentai, net Europos Sąjunga stebėjosi, kad Lietuvoje sukurti tokie konceptualūs dalykai, kaip Švietimo įstatymas, Švietimo gairės, Tautinės mokyklos koncepcija. Tada dirbo Meilė Lukšienė, Darius Kuolys, Vanda Zaborskaitė ir kiti grandai.
Deja, Tautinės mokyklos koncepcija, fantastinis kūrinys, dabar nustumta į šoną. Pirmasis reformos dešimtmetis buvo tarsi lipimas į kalniuką, nes švietime vyravo horintalusis lygmuo, buvo svarbus pedagogo žodis ir jo pozicija.
Antrasis dešimtmetis kitoks. Tobulinamos jau sukurtos instrukcijos ir ministro įsakymai. Tobulinti viską reikia, bet nereikia kraštutinumų — begalinių nurodymų iš viršaus. Prasidėjo vertikaliojo valdymo laikas, mes dabar esame tik vykdytojai.
B. MASKULIŪNAS. Blogiausia, kad reformoje nuolat keičiasi jos vykdytojai. Keičiasi ministrai ir jo pavaduotojai. Atėjusi naujoji komanda neperima to, kas padaryta ir daroma, ir grandinė nutrūksta. Ir tai yra negeras reiškinys.
Man nuolat kyla mintis, ar ne per daug norėta pasiimti iš viso pasaulio, nepaliekant to, ką gero patys turėjome. Sakau drąsiai, mokinių parengimas tarybinėje mokykloje buvo labai geras. Visi mokiniai bent jau rašyti mokėjo.
Ar neatsitiko taip, kad dabar pradinėse klasėse mokoma tik bendrauti, o ne rašyti, ne gramatikos mokytis. O jeigu per ketverius, penkerius metus vaikas neišmoko gramatikos — viskas.
Apie nemuna ir bizantija
— Teigiama, kad kritęs mokinių raštingumas ir apskritai literatūros suvokimas.
V. MARCIŠAUSKAITĖ. Prieš trejus metus buvo paskelbti lietuvių kalbos nacionalinių mokinių pasiekimų tyrimo rezultatai. 2007 metais tirti aštuntųjų klasių mokiniai. Prognozuota, kad pagrindinį ir aukštesnįjį lygį pasieks 67 procentai mokinių. Tyrimas parodė, kad pagrindinį, elementarųjį lygmenį pasiekė 56 procentai.
Itin silpni grožinio teksto suvokimo rezultatai: mokiniai skaito grožinį tekstą ir jo nesuvokia. Tik 34 procentai mokinių pasiekia pagrindinio ugdymo lygį, kurdami tekstą.
Net 21 procentas mokinių padarė daugiau nei 10 rašybos ir skyrybos klaidų.
Dar labiau mokinių raštingumo rezultatai nukrito 2008 metais. Dešimtokų raštingumas 2004 metais buvo 33,2 procento, užpernai — 26,5 procento.
Tai ir globalizacijos, ir SMS žinučių rašymas bet kaip poveikis. 9— 10 klasėse sumažėjo lietuvių kalbos pamokų.
Kita problema — per ankstyvas užsienio kalbos mokymas nuo antrosios klasės, kai vaikas dorai nemoka gimtosios. Jeigu labiau rūpės užsienio kalba, vaikas gimtosios taip ir neišmoks.
Daug lemia ir šeimos, visuomenės požiūris, nes vaiką užgriūna daug išorinių dirgiklių. Lietuvių kalbos mokytojai jaučia, kad gimtoji kalba atsiduria nuošalėje.
Mokytis domėtis savo kultūra, kalba, kuri domintų, ne vien mokyklos reikalas. Tai lemia ir namai, ir visuomenė. Niekas vaiko nebeišmokys, jeigu jis pasijaus laisvas nuo gimtosios kalbos.
B. MASKULIŪNAS. Ką tik taisiau studentų darbus. Nemunas rašomas mažąja „n“, Roma, Bizantija ar Londonas irgi, nosinių galininko ar kilmininko linksnyje, ilgųjų jie nebepripažįsta. Tada pagalvojau, kaip jie išlaiko valstybinius brandos atestato egzaminus ir dar sugeba gauti studento krepšelį ir dabar studijuoja? Sakau atvirai — prieš dvidešimt metų per patrankos šūvį nebūtume prileidę jų prie universiteto.
Manau, blogai, kai abiturientas gali rintis daug specialybių. Tai baisus masiškumas. Kiek A. Smetonos laikais buvo gimnazistų? Jie visi sublizgėjo, mokėdavo po kelias kalbas. Tarybiniais laikais studentai irgi natūraliai atsijodavo. O kaip yra dabar? Jeigu tėvo kišenė pilna — jis vis tiek bus aukštojoje. Kažkaip trinsis, baigs, o paskui bėgsim nuo tokių specialistų medikų ar panašių.
R. BUDRAITIS. Valstybė turėtų nusistatyti, kokio mokinio mes norime. Atrodo, viskas subalansuota — orientacija į gebėjimus, ne vien žinias. Tarybiniais laikais žinias dėdavome vaikui į galvą kaip į puodynę, nes svarbiausia buvo žinios, o ne gebėjimai. Deja, ir dabar dažnai mokykla orientuoja į žinias, jų atkartojimą, o ne į jų interpretaciją, kritinį mąstymą ar praktinį taikymą, kaip yra labiau už mus išsivysčiusiose valstybėse.
To rezultatas: vaikai 12-a metų mokosi lietuvių kalbos, o baigę nemoka kirčiuoti ar sakinio dorai suregzti.
— Tarybiniais laikais mokiniai daug kūrinių mokydavosi atmintinai. Baigę mokyklą net patys silpniausieji galėdavo atmintinai cituoti Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską, Salomėją Nėrį, Maironį. Ar dabar nebeužduodama mokytis atmintinai?
V. MARCIŠAUSKAITĖ. Anksčiau programose būdavo nurodomi autoriai, kurių kūrinius arba jų ištraukas mokiniai turėdavo išmokti atmintinai. Dabar mokytojas yra laisvas rinktis mokymo metodus ir formas: pavyzdžiui, duoti mokytis atmintinai ar neduoti? Mano asmeninė pozicija — vaikas turi mokytis atmintinai jau vien dėl to, kad tai lavina atmintį. Pastebėjau: vaikai džiaugiasi, kai jie mokosi atmintinai, giriasi, kad tėvai jiems padeda. Bet iš esmės vaikai yra atpratę mokytis atmintinai.
R. BUDRAITIS. Mokymasis atmintinai svarbus ne vien tuo, kad lavina atmintį, išmokstama cituoti klasikus. Labai svarbu deklamuoti prieš klasę, akių kontakto, raiškaus žodžio, pagaliau viešo kalbėjimo. Manyčiau, šios sritys yra gana apleistos.
V. MARCIŠAUSKAITĖ. Mokykloje yra sakytinės kalbos kursas, dešmtokai ir abiturientai laiko kalbėjimo įskaitą.
Mokiniai ir tėvai
— Kokia mokinių teisių ir pareigų dermė?
V. MARCIŠAUSKAITĖ. Gal būsiu neoriginali, mokinių teisių ir pareigų skirtumo nejaučiu. Galbūt, todėl, kad nesu susidūrusi su konfliktiniais vaikais. Manau, kad viską lemia mokytojo ir mokinio santykiai. Tada viską išspręsti galima.
R. BUDRAITIS. Man tai svarbi problema, nors gimnazijoms tai nėra aktualu. Jaučiu tendenciją, kad mokiniai įgyja daugiau teisių nei mokytojai — mokiniai turi vis daugiau laisvių. To, beje, reikalauja ir tėvai, ir visuomenė. Bet dėl to problemos nemažėja. Gimnazijoms tai nebūdinga, bet pagrindinės mokyklos turi dažnai aiškintis su tėvais dėl nepaklusnių vaikų. Kartais mokykla daugiau vargsta su tėvais negu su mokiniu, kuris yra tik įkaitas. Kas beatsitiktų, mokytojas, auklėtojas, vadovas spaudžiami į kampą, kitų kaltų nelieka.
Dėl to situacija sunkėja. Kultūrine prasme tai tarsi riedėjimas nuo kalno, nes smunka bendroji kultūros situacija.
SUTARIMAS: Pokalbio dalyviai (iš kairės) Vida Marcišauskaitė, Rimas Budraitis ir Bronius Maskuliūnas sutarė, jog spragų švietimo reformoje yra daug.
DALYVIAI: „Šiaulių krašto redakcijoje apie švietimo reformos vaisius kalbėjo (iš kairės) Rimas Budraitis, Šiaulių J. Janonio gimnazijos direktorius, Šiaulių universiteto profesorius Bronius Maskuliūnas ir Šiaulių universiteto gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Vida Marcišauskaitė.
NUOJAUTA: Vida Marcišauskaitė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė: „Lietuvių kalbos mokytojai jaučia, kad gimtoji kalba atsiduria nuošalėje.“
ETAPAI: Rimas Budraitis, J. Janonio gimnazijos direktorius, išskiria du švietimo reformos etapus: pirmasis dešimtmetis — kūrybos ir savarankiškumo laikotarpis, dabartinis — nurodymų iš viršaus vykdymas.
POŽIŪRIS: Bronius Maskuliūnas, Šiaulių universiteto profesorius: „Prieš dvidešimt metų abiturientai, kurie rašo “nemunas“ iš mažosios, nepripažįsta nosinių ir ilgųjų, per patrankos šūvį nebūtų prileisti jų prie universiteto.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.