Kariūnė Andželika Blinovaitė: „Vienas karys lauke – ne karys“

As­me­ni­nio An­dže­li­kos Bli­no­vai­tės al­bu­mo nuo­trau­kos
Ka­riū­nei An­dže­li­kai Bli­no­vai­tei vie­nas svar­biau­sių mo­ky­to­jų – Lie­tu­vos Šau­lių są­jun­gos Al­fon­so Sme­to­nos Šau­lių V-osios rink­ti­nės Ste­po­no Gied­ri­ko-Gi­rie­čio Bir­žų 501 kuo­pos va­das Vi­du­tis Šeš­kas. Šau­lių va­das se­ka kiek­vie­ną jau­nos ka­riū­nės gy­ve­ni­mo aki­mir­ką.
Be­siar­ti­nant Tarp­tau­ti­nei Mo­ky­to­jo die­nai daž­niau­siai sten­gia­mės pri­si­min­ti sa­vo mo­ky­to­jus, ne­ša­me jiems gė­lių, ieš­ko­me gra­žiau­sių žo­džių. Su me­tais vis daž­niau klau­sia­me sa­vęs, kur sly­pi mo­ky­to­jo pa­šau­ki­mo pa­slap­tis, ką reiš­kia tu­rė­ti sa­vo mo­ky­to­ją, sa­vo mo­ki­nį. Apie tai ir ne tik kal­bė­jo­mės su Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos pir­ma­kur­se An­dže­li­ka Bli­no­vai­te, trum­pam grį­žu­sia į Bir­žus ap­lan­ky­ti na­miš­kių ir sa­vo Šau­lių va­do Vi­du­čio Šeš­ko, be ga­lo my­lin­čio sa­vo jau­nuo­sius Šau­liu­kus ir ma­nan­čio, jog nė­ra nei ge­rų, nei blo­gų, mo­ki­nių. Pa­sak jo, „bū­ti mo­ky­to­ju – tai pa­šau­ki­mas“. O ge­riau­sias sėk­min­go dar­bo pa­liu­di­ji­mas – mo­ki­niai, jų pa­si­rink­ti gy­ve­ni­mo ke­liai ir mei­lė Tė­vy­nei bei ar­ti­mui. An­dže­li­ka Bli­no­vai­tė – vie­na iš jų.

An­dže­li­ka, jau ne­šio­ji gar­bin­gą ka­riū­nės var­dą. Esi ne tik šau­lė, bet ir Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jos pir­ma­kur­sė. Kaip jau­tie­si ja ta­pu­si?

La­bai ge­rai! Jau­čiuo­si at­ra­du­si sa­vo vie­tą. Se­niai, jau nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų, ži­no­jau, kur no­rė­siu mo­ky­tis.

Į Bir­žus trum­pam par­vy­kai ką tik bai­gu­si po­rą mė­ne­sių tru­ku­sį ba­zi­nį ka­rio kur­są. Gal ga­lė­tu­mei pa­si­da­lin­ti įspū­džiais...

Tai psi­cho­lo­gi­nis ir fi­zi­nis bū­si­mo ka­rio iš­ban­dy­mas. Ga­vau la­bai daug ži­nių pra­de­dant ka­ro me­di­ci­na, to­pog­ra­fi­ja, šau­dy­mu ir bai­giant psi­cho­lo­gi­ja bei eti­kos ko­dek­su.

Vi­si su­stip­rė­jo­me fi­ziš­kai, ko­man­di­nis dar­bas išug­dė dau­giau vie­ny­bės. Jei tai­syk­les pa­žei­džia vie­nas kuo­pos na­rys, at­sa­ko vi­si. Prieš bet ką da­ry­da­mas tu­ri pa­gal­vo­ti, ar už ta­ve ne­teks pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės drau­gams. Pa­vyz­džiui, jei vie­nas pa­me­ta ke­pu­rę, jos ieš­ko­me vi­si, o ne­ra­dę vi­si mau­na­mės šal­mus... Vie­nas ka­rys lau­ke – ne ka­rys.

Ko­kia bū­da­vo Ta­vo die­na tuos du mė­ne­sius?

Kel­da­vo­mės šeš­tą ry­to. Po pen­kių mi­nu­čių jau ri­kiuo­da­vo­mės ir bėg­da­vo­me tris ki­lo­met­rus. Iš pra­džių bu­vo sun­ku, nes tem­pas spar­tus. Be pen­kio­li­kos sep­tin­tą jau praus­da­vo­mės, tvar­ky­da­vo­mės ir sep­tin­tą va­lan­dą ri­kiuo­da­vo­mės ry­ti­niam pa­tik­ri­ni­mui. Sep­tin­tą – pus­ry­čiai. Pu­sė aš­tuo­nių kel­da­vo­me vė­lia­vą ir gie­do­da­vo­me him­ną. Po to iš­klau­sy­da­vo­me in­for­ma­ci­ją ir nuo aš­tuo­nių pra­si­dė­da­vo pa­skai­tos. Vi­si bu­vo­me pa­si­rin­kę stu­di­jų kryp­tį. Aš do­mė­jau­si tarp­tau­ti­niais san­ty­kiais. Po pie­tų vėl ei­da­vo­me į pa­skai­tas, stu­di­ja­vo­me ka­ro psi­cho­lo­gi­ją.

Kas pa­ti­ko la­biau­siai?

Įdo­miau­sias bu­vo ko­man­di­nis dar­bas. Čia neug­do­ma in­di­vi­dua­ly­bė, o mo­ko­ma­si ko­man­di­nio dar­bo. Ga­li priei­ti prie bet ku­rio kur­sio­ko, dis­ku­tuo­ti. Ki­tų spe­cia­ly­bių stu­den­tai sa­vo kur­so kai ku­riuos drau­gus pa­ma­to, ge­riau pa­žįs­ta tik po po­ros ar tre­jų me­tų. Mes vie­ni ki­tus kas­dien pa­lai­ko­me, pa­re­mia­me, mo­ty­vuo­ja­me kas­dien, daug dis­ku­tuo­ja­me. Ka­riuo­me­nė­je ne­ga­li bū­ti in­di­vi­dua­ly­bės.

Kai rei­kė­da­vo įveik­ti kliū­čių ruo­žą, iš­leis­da­vo po du. Stip­res­nis nie­ka­da ne­pa­lik­da­vo silp­nes­nio, neuž­bėg­da­vo į prie­kį. Apie bū­rio pa­jė­gu­mą spren­džia­ma ne pa­gal tai, ką ga­li stip­riau­sias jo na­rys, o pa­gal tai, ką ga­li silp­niau­sias.

Ar mo­te­riai ka­riuo­me­nė­je sun­kiau nei vy­rui?

Mo­te­rims sun­ku iš pra­džių. Fi­ziš­kai. Rei­kia steng­tis iš pa­sku­ti­nių­jų. Bet psi­cho­lo­gi­ne pra­sme mer­gi­nos yra kur kas iš­tver­min­ges­nės. Kai ėjo­me į spar­tų­jį žy­gį, mer­gi­noms te­ko be­veik bėg­ti.

Žy­gia­vo­me su šal­mais, žy­gio ba­tais, gink­lais iki šau­dyk­los. Rei­kė­jo įveik­ti kal­niu­kus. Ir po to vėl grį­žom pen­kis ki­lo­met­rus. Va­ka­re bė­gom aš­tuo­nis ki­lo­met­rus ne­sus­to­da­mi at­si­kvėp­ti. Bu­vo pa­ti sun­kiau­sia die­na, bet nė kar­to ne­ki­lo min­ties, kad rei­kė­tų trauk­tis, keis­ti pa­si­rin­ki­mą. Po po­ros iš­ban­dy­mo mė­ne­sių at­kri­to apie aš­tuo­nio­li­ka žmo­nių, dau­gu­ma – vai­ki­nai.

Tie­sa, iš pra­džių no­rė­jo­si, kad ba­zi­nis kur­sas grei­čiau baig­tų­si, bet vė­liau ėmė at­ro­dy­ti, kad vis­kas la­bai ge­rai, net no­rė­jo­si, kad tęs­tų­si il­giau. Ka­riuo­me­nė­je mo­te­rų ne­daug. Joms ne­sun­ku bū­ti pa­ste­bė­toms. Iš še­šias­de­šimt aš­tuo­nių kuo­pos na­rių – mer­gi­nų tik dvy­li­ka.

Kaip Ta­vo pa­si­rin­ki­mą ver­ti­na šei­ma?

Užau­gau pa­trio­tiš­kai mąs­tan­čių žmo­nių šei­mo­je. Ma­no abu tė­vai – ka­riš­kiai. Aš nuo pat vai­kys­tės ži­no­jau, kas yra Lie­tu­va ir ką Tė­vy­nei ga­li­ma duo­ti. Pa­me­nu, kaip pir­mą kar­tą nuė­jau į Šau­lių me­ti­nį su­si­rin­ki­mą kar­tu su drau­gė­mis – „At­ža­ly­no“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je vi­rė jau­nų­jų šau­lių gy­ve­ni­mas. Grei­tai su­ži­no­jau, ką jie vei­kia, pa­žiū­rė­jau skaid­res. Pa­ti­ko. Ta­pau jau­ną­ja šau­le. Tė­vų neat­sik­lau­siau. Jie ug­dė sa­va­ran­kiš­ku­mą, ne­ma­nau, kad tu­rė­jau tei­rau­tis, ar ga­li­ma. Bu­vau ak­ty­vi or­ga­ni­za­ci­jos na­rė. Tė­vai džiau­gė­si, pa­lai­kė.

Pa­pa­sa­kok apie tė­ve­lius dau­giau...

Ma­ma Ra­sa Bli­no­vie­nė ka­ri­nę tar­ny­bą pra­dė­jo nuo Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rės pa­rei­gų Pas­va­lio kraš­te. Ją pa­siū­lė į pro­fe­sio­na­lią ka­riuo­me­nę, dir­bo lo­gis­ti­kos sri­ty­je, bu­vo pa­kel­ta iki gran­di­nio laips­nio. Išė­jo dėl svei­ka­tos. Dir­ba re­zer­ve. Am­ži­ną atil­sį tė­tis Vid­man­tas Kut­ra, ku­ris ma­ne au­gi­no nuo tre­jų me­tu­kų, bu­vo Bir­žų kuo­pos sa­va­no­rių va­das. Tar­na­vo dra­gū­nų ba­ta­lio­ne. Tu­rė­jo vir­ši­los laips­nį.

Jau­čiu di­de­lę pa­gar­bą ir sa­vo tė­čiui Vy­tau­tui Bli­no­vui. Bend­rau­jam. Jis ma­ni­mi di­džiuo­ja­si.

Su šau­liu­kais neiš­sis­ky­rei ir ta­pu­si „Sau­lės“ gim­na­zi­jos auk­lė­ti­ne...

Gim­na­zi­jo­je daug Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jos na­rių ne­bu­vo, bet grei­tai pra­dė­jo jų ra­tas gau­sė­ti. Is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Ma­ri­ja Jo­nė­nai­tė su už­si­de­gi­mu per pa­mo­kas pa­sa­ko­da­vo apie gar­bin­gus Lie­tu­vos žmo­nes. Ma­ne pa­lai­kė.

Kal­ba­mės Mo­ky­to­jo die­nos iš­va­ka­rė­se... Ko dar stin­ga mo­kyk­lo­se, į ką mo­ky­to­jai tu­rė­tų kreip­ti di­des­nį dė­me­sį?

Mo­kyk­lo­se tiek mo­ky­to­jams, tiek vy­res­nie­siems moks­lei­viams rei­kė­tų steng­tis dau­giau dė­me­sio skir­ti pa­trio­tiz­mo, tau­tiš­ku­mo ug­dy­mui. Rei­kė­tų kuo ge­riau ži­no­ti sa­vo ša­lies is­to­ri­ją (tai kiek­vie­no pi­lie­čio pa­rei­ga), ne vien is­to­ri­jos mo­ky­to­jams tai tu­rė­tų rū­pė­ti.

Vie­nu iš svar­biau­sių sa­vo mo­ky­to­jų lai­kai Lie­tu­vos Šau­lių są­jun­gos Al­fon­so Sme­to­nos Šau­lių V-osios rink­ti­nės Ste­po­no Gied­ri­ko-Gi­rie­čio Bir­žų 501 kuo­pos va­dą Vi­du­tį Šeš­ką, ku­ris dės­tė Šau­lių eti­ką, is­to­ri­ją, pa­trio­tiz­mą ir pi­lie­tiš­ku­mą. Mo­ky­to­jas, į ku­rį krei­pia­ma­si „va­de“, se­ka kiek­vie­ną jau­nos ka­riū­nės gy­ve­ni­mo aki­mir­ką. Ko­kie pri­si­mi­ni­mai gra­žiau­si?

Aš Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jai pri­klau­sau nuo vie­nuo­li­kos su pu­se me­tų. Šau­lių ug­dy­mo ke­tu­rias pa­ko­pas bai­giau dar bū­da­ma moks­lei­ve. Te­ko da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nė­se Šau­lių sto­vyk­lo­se, bū­da­vo gar­bė at­sto­vau­ti Pa­ne­vė­žio ap­skri­tį. Bu­vau at­rink­ta į Bri­tų ka­de­tų sto­vyk­lą Ang­li­jo­je. Vy­ko­me de­šimt ge­riau­sių Šau­lių iš Lie­tu­vos. Da­ly­va­vau šau­dy­mo var­žy­bo­se Šve­di­jo­je, lai­mė­jau pir­mą­ją vie­tą.

Pa­ra­šiu­ti­nin­kų sto­vyk­lo­je Ma­žei­kiuo­se at­li­kau sa­va­ran­kiš­ką šuo­lį be inst­ruk­to­riaus. Pir­mą­sias tris se­kun­des bu­vo ge­ra jus­ti kri­ti­mą į ne­ži­nią... Gra­žu iš aukš­tai žvelg­ti į Lie­tu­vą, mė­gau­tis ty­la ir ra­my­be. Be­si­leis­da­ma dar nu­si­fo­tog­ra­fa­vau – toks bu­vo va­do įsa­ky­mas.

Va­das (Vi­du­tis Šeš­kas – red. pa­sta­ba) lan­kė ir ka­rio ba­zi­nio kur­so me­tu, at­va­žiuo­da­vo su vi­su Šau­lių bū­riu. Pa­sik­rau­da­vau ge­rų emo­ci­jų, mo­ty­va­ci­jos. Be­je, dar ir ka­vos at­vež­da­vo...

Da­bar iš 68 kuo­pos na­rių – 32 pri­klau­so Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jai. Vi­si atė­jo­me jau tu­rė­da­mi ži­nių, ini­cia­ty­vų, no­ro pa­dė­ti ki­tiems.

Ko­kių kar­je­ros am­bi­ci­jų tu­ri jau­no­ji ka­riū­nė An­dže­li­ka?

No­rė­čiau kil­ti iki pul­ki­nin­ko laips­nio... Vi­lio­ja iš­va­žiuo­ti į mi­si­jas už­sie­ny­je, ten rep­re­zen­tuo­ti, gar­sin­ti Lie­tu­vą. No­ri­si įro­dy­ti, kad ir mo­te­rys GA­LI.

Ka­riū­nės An­dže­li­kos ho­bi?

Plau­kų kir­pi­mas. Tė­tį Vid­man­tą ap­kirp­da­vau, pa­skui va­dą Vi­du­tį, o da­bar ba­zi­nia­me ka­rio kur­se ten­ka 46 kuo­pos vai­ki­nus pa­dai­lin­ti...Vi­si gin­či­ja­si, ku­ris pir­mas. Ypač ap­si­kirp­ti jie no­rė­jo prieš prie­sai­kos priė­mi­mą. Sa­kė „pa­si­ti­kim“.

Dar pa­tin­ka pieš­ti. Vie­ną kar­tą, be­si­mo­ky­da­ma Bir­žuo­se, lai­mė­jau pie­ši­mo kon­kur­se, skir­ta­me Eu­ro­pos vie­ny­bei, pir­mą­ją vie­tą ir bu­vau ap­do­va­no­ta ke­lio­ne į Stras­bū­rą.

Dar... dai­na­vau gim­na­zi­jos cho­re... Ka­ro aka­de­mi­jo­je – tik vy­rų cho­ras. Gal paims į so­lis­tes?..

O kaip ši gra­ži ne tik išo­re, bet ir vi­du­mi (kaip pa­ste­bi va­das) pa­ne­lė puo­šia­si, ko­kį ma­kia­žą ren­ka­si?

Ma­no ki­ti prio­ri­te­tai. Rū­pi kar­je­ra. Ma­no mo­te­riš­kas ma­kia­žas – ka­riš­kas ko­muf­lia­žas. O links­my­bės vyks­ta pra­ty­bų lau­ke.

Koks tu­rė­tų bū­ti Ta­vo drau­gas?

Tu­rė­tų jung­ti bend­ras su­pra­ti­mas. Ne­su­si­pa­ži­nęs su ka­riuo­me­ne, jos struk­tū­ra, tvar­ka, sun­kiai ma­ne su­pras­tų...

Re­to­kai grįž­ti į Bir­žus. Bet iš to­liau, sa­ko­ma, ge­riau ma­ty­ti... Ko stin­ga Bir­žams?

La­bai stin­ga pa­trio­ti­nių ren­gi­nių, ypač mo­kyk­lo­se. At­ro­do, kad mes už­mir­šo­me ei­ti į mi­nė­ji­mus... Rei­kė­tų žy­miai di­des­nio dė­me­sio tiek ma­žo­sioms, tiek di­džio­sioms vals­ty­bi­nėms šven­tėms bei Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­siems žmo­nėms.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.