(detali)
imestamp]" border="0" alt="" />
imestamp]" border="0" alt="" />

Orai Biržuose

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Esu biržietis

Pasiburkavimas su Arvydo čempionais

2017 m. birželio 27 d.
Regina VAIČEKONIENĖ

Gei­džiū­nie­tis Ar­vy­das Ku­dū­kis – ūki­nin­kas. Se­niū­nai­tis. Bet jo kiek­vie­na dar­bo die­na pra­si­de­da ir bai­gia­si tarp ba­lan­džių. Šie me­tai ir ba­lan­di­nin­kui, ir jo ba­lan­džiams ypa­tin­gi. Iš pa­ro­dos Šiau­liuo­se iš­skir­ti­niai po­vi­niai Ar­vy­do ba­lan­džiai grį­žo kaip čem­pio­nai.

Į kom­pa­ni­ją – po­vas

Vien­kie­mio šei­mi­nin­kai Ar­vy­das, jo žmo­na Er­na ir trys suau­gę sū­nūs iš­puo­se­lė­ję so­dy­bą. Jau­ku čia ne tik na­miš­kiams. Ir lau­ki­niams paukš­čiams. Ul­du­kai už­siė­mę eg­lę. Ten pe­ri­si. Jų dau­gė­ja. Ul­du­kai sa­vo te­ri­to­ri­ją ži­no, į ba­lan­di­nes ne­si­ver­žia. Bend­rau­ja per at­stu­mą. O žvirb­liai – įsi­bro­vė­liai. Len­da į ba­lan­di­nes. Le­sa pa­ša­rus. Sa­vo­tiš­ki ba­lan­di­nių ap­sau­gi­niai. Va­na­gas juos pir­miau­sia ir čium­pa.

Ar­vy­das su žmo­na prieš dvi sa­vai­tes bu­vo su­si­rū­pi­nę dar vie­nu ne­ti­kė­tu so­dy­bos sve­čiu. Prik­ly­dė­liu spal­vin­gu po­vu. Ap­sis­to­jo jis ne­to­lie­se, krū­muo­se. Įsid­rą­si­nęs at­sė­li­na jau ir prie so­dy­bos. Su­gau­tų. Pas­kelb­tų laik­raš­ty­je skel­bi­mą. Gal šei­mi­nin­kas at­si­liep­tų? Žmo­nės kal­ba, kad po­vas at­kly­dęs nuo Zi­zo­nių. Per sa­vo iš­di­du­mą kla­jū­nas taps la­pės gro­biu.

Ir tarp Ar­vy­do ba­lan­džių kla­jok­lių pa­si­tai­ko. Du ba­lan­džiai iš­skri­do ir ne­grį­žo.

– Mo­ti­nai sun­ku vaikš­čio­ti. Su ne­ga­lia. Mes jai nu­pir­ko­me du ba­lan­dė­lius. Lai­kė juos kam­ba­ry­je žie­mą. Va­sa­rą no­ri­si ba­lan­dė­liams ar­čiau gam­tos. Bet jie to­kie ne­nuo­ra­mos. Ba­lan­di­nė­je jiems neį­do­mu. Vie­nas pro tink­liu­ką iš­lin­do ir pra­din­go. Vie­ną die­ną ly­jant nuei­nu į dar­ži­nę ir ma­tau: mū­sų bėg­lys ant pju­ve­nų krū­vos tu­pi. Grį­žo. Vie­nin­te­lis jis pas mus toks sa­va­ran­kiš­kas, – pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kas.

Ar­vy­do va­lan­da

Ar­vy­das Ku­dū­kis au­gi­na ir vei­sia 5 veis­lių ba­lan­džius. Jo ba­lan­di­nė­se bur­kuo­ja apie 80 se­nių ir jau­nik­lių ba­lan­džių. Vo­kiškų, veng­riškų, ru­siš­kų veis­lių.

– Iš kar­vių – pas paukš­čius. Pa­sė­džiu. Jau­nik­lius pa­žiū­riu. Tarp ba­lan­džių kiek­vie­ną die­ną po va­lan­dą, – pa­sa­ko­ja apie sa­vo po­mė­gį Ar­vy­das.

Ba­lan­di­nin­kas ne­sle­pia: po­mė­gis bran­gus. Kai­nuo­ja vis­kas: pa­ša­rai, vi­ta­mi­nai, vais­tai, žie­dai. Kai­nuo­ja ir ke­lio­nės į pa­ro­das, tur­gus.

Ba­lan­dė­lių mais­tas: grū­di­nės kul­tū­ros, žir­niai. Kuo le­sa­las įvai­res­nis, tuo ge­riau.

Ba­lan­džius su­pa ba­lan­di­nin­ko dė­me­sys. Juos le­si­na, gir­do, skie­pi­ja, mai­ti­na, žie­duo­ja, ap­ker­pa. Glo­bo­ja pa­mes­ti­nu­kus „cyp­liu­kus“, jau­nik­lius. Ve­žio­ja po pa­ro­das ir po ba­lan­džių tur­gus.

– Svar­biau­sia paukš­čiui – van­duo. Jei­gu jo trūks­ta, ba­lan­džiai man duo­da ženk­lą, – sa­ko Ar­vy­das.

Ba­lan­di­nė­se – van­dens gir­dyk­los. Van­duo daž­nai bū­na pa­ge­rin­tas. Ar­vy­das į van­de­nį įla­ši­na vi­ta­mi­nų. Ypač ta­da, kai ba­lan­džiai še­ria­si. Pa­va­sa­rį ir ru­de­nį. Ar­ba kai su­grįž­ta pa­var­gę iš pa­ro­dų.

Daug šiukš­lių bū­na, kol ba­lan­džiai plunks­nas nu­me­ta. Už­siau­gi­na nau­jas. Ir uo­de­gos to­kios pat puoš­nios.

Pa­sak ba­lan­di­nin­ko, svar­bu pa­lai­ky­ti šva­rą. Ne­puls paukš­te­lių li­gos. Ir pa­tys ba­lan­dė­liai mėgs­ta šva­rą. Mau­do­si. Šei­mi­nin­ko ap­leis­tą ba­lan­dį iš­duo­da su­li­pu­sios plunks­nos. Ar­vy­das to­kio ba­lan­džio ne­pa­tar­tų pirk­ti.

– Ir pa­ts kar­tais ne­ži­nai, kam pa­ti­ki ba­lan­džio li­ki­mą. Vie­nas mė­gė­jas iš ma­nęs nu­si­pir­ko du ba­lan­dė­lius. Paaiš­kė­jo: abu pa­ti­nė­liai. Skam­bi­na, no­ri ap­si­keis­ti. At­ve­žė. Sus­pau­dė šir­dį. Ba­lan­dė­lis ne­beat­pa­žįs­ta­mas – pur­vi­nas, čiau­din­tis, – pri­si­me­na Ar­vy­das.

Ba­lan­di­nes jis kruopš­čiai va­lo. Kas ant­rą die­ną. Ba­lan­di­nė­se – spe­cia­lūs liz­dai. Paukš­čiai mėgs­ta juos pa­si­to­bu­lin­ti. Pri­si­ne­ša šiau­de­lių, plunks­nų. Ba­lan­džiai pe­ri nuo ko­vo iki spa­lio mė­ne­sio. Ir vė­liau. Žie­mą, pa­va­sa­rį ne­tek­čių dau­giau­sia. Kiau­ši­niai, ba­lan­dė­liai su­šą­la. Pa­si­tai­ko jau­nik­liams ir trau­mų. Išk­ren­ta iš liz­do.

– Pas kai ku­riuos ba­lan­di­nin­kus ba­lan­di­nė­se – kon­di­cio­nie­riai. Ba­lan­di­nės ap­šil­do­mos. Pas ma­ne dar ne, – kal­ba Ar­vy­das.

Ko­kia daž­niau­sia Ar­vy­do ba­lan­džių li­ga? Slo­ga...

„Cyp­liu­kas“ naš­lai­tė­lis

Ba­lan­džiai pe­ri pa­si­keis­da­mi. Tė­vys­tė – sun­ki pa­rei­ga. Kai ku­riems ba­lan­džiams, kaip ir žmo­nėms, kar­tais per sun­ki. At­si­bos­ta rū­pin­tis sa­vo cyp­liu­kais ir juos pa­lie­ka.

– Šie­met iš­pe­rė­jo, nu­me­tė ir vis­kas. Pats le­si­nu, glo­bo­ju. Taip ir lau­kia, kol atei­siu, naš­lai­tė­lis, – pa­sa­ko­ja apie sa­vo nu­my­lė­ti­nį rū­pes­tė­lį Ar­vy­das.

Ba­lan­di­nin­kas į at­ski­rą in­dą su­ne­ša ir su­dė­lio­ja šių me­tų pa­va­sa­ri­nu­kų der­lių. Pak­lus­nūs. Laks­to po žo­lę. Dar ne­skrai­do, bet ko­jos sun­kios, jau ap­žė­lu­sios plunks­no­mis. Ar­vy­das juo­kia­si: ši ba­lan­džių veis­lė su kel­nė­mis. Kas­met teks jiems kel­nes pa­trum­pin­ti.

Jau­nik­liams – žie­dai

Pir­muo­ju žie­du ant ko­je­lės ba­lan­dė­lis pa­si­puo­šia pir­mo­sio­mis sa­vai­tė­mis. Ant žie­do – gi­mi­mo me­tai ir nu­me­ris. Kas­met „cyp­liu­kai“ žie­duo­ja­mi skir­tin­gos spal­vos žie­dais. Šių­me­čiams – gel­to­nos spal­vos žie­de­liai. Ant­rą kar­tą ba­lan­dis žie­duo­ja­mas, kai su­bręs­ta. Ru­de­niop. Pa­te­lė – rau­do­nu žie­du, pa­ti­nė­lis – mė­ly­nu.

– Ru­de­nį ba­lan­džiai pra­de­da šer­tis. Ba­lan­džiai pa­va­sa­rį iš­gra­žė­ja, to­dėl ir di­džiau­si tur­gūs – pa­va­sa­rį, – pa­sa­ko­ja Ar­vy­das Ku­dū­kis.

Ba­lan­dis nuo se­no lai­ko­mas tai­kos sim­bo­liu, bet, pa­sak ba­lan­di­nin­ko, pa­si­tai­ko ir ka­rin­gų ba­lan­džių. Ko­vos neiš­ven­gia­mos. Ba­lan­džiai ka­riau­ja iki krau­jo. Pa­ti­nė­liai ag­re­sy­ves­ni. Ypač – vo­kiš­kos veis­lės. Sna­pai il­gi, su nie­kuo ne­si­skai­to, kur no­ri, ten už­sii­ma sau vie­tą.

Džiaugs­mai ir nu­si­vy­li­mai

Gei­džiū­nie­tį Ar­vy­dą Ku­dū­kį ba­lan­džiai su­pa nuo pat gi­mi­mo. Ba­lan­džius au­gi­nęs jo tė­ve­lis. Ar­vy­do gim­ti­nė – Va­bal­nin­kas, ba­lan­di­nin­kų kraš­tas. Gar­sūs va­bal­nin­kie­čiai ba­lan­di­nin­kai: Tar­vy­das, Ma­tu­lis, Ra­gai­šis. Pir­mą­jį ba­lan­dį Ar­vy­das vai­kys­tė­je pri­si­jau­ki­no iš Va­ba­los upės pa­til­tės.

– Kai­my­nas kar­ve­lių au­gin­to­jas Tar­vy­das man pa­do­va­no­jo pir­mą­ją po­re­lę virp­lių. Įsi­vaiz­duo­ja­te, koks vai­kui džiaugs­mas. Pats su­si­ka­liau ba­lan­di­nę. Taip ir pra­si­dė­jo, – pri­si­me­na Ar­vy­das.

Ar­vy­das ba­lan­džių iš ran­kų ne­be­pa­lei­do ir su­kū­ręs šei­mą. Va­bal­nin­ke au­gi­no apie 30 ba­lan­džių. Pries­ta­te. Ba­lan­džiai prie­šų ne­tu­rė­jo, skrai­dy­da­vo lais­vai. Vė­liau Ar­vy­das su šei­ma ir ba­lan­džiais per­si­kraus­tė į žmo­nos Er­nos tė­viš­kę, Gei­džiū­nų vien­kie­mį. Tar­si į ka­ra­lys­tę. Ba­lan­džiams daug lais­vės, bet ty­ko­jo ir prie­šai. Va­na­gai, kiau­nės, šeš­kai, la­pės... Vie­ną kar­tą nuė­jęs pas sa­vo gra­žuo­lius, ra­do juos su­gul­dy­tus į krū­vą. Nu­liū­do šir­dis, nu­svi­ro ran­kos.

Ba­lan­džių Ar­vy­dui la­bai trū­ko. Kar­tą vie­nas ba­lan­di­nin­kas bir­žie­tis Ar­vy­do ir klau­sia: kam lai­kai tuš­čią ba­lan­di­nę? Jis ir pa­do­va­no­jo po­re­lę gra­žuo­lių iš sa­vo ko­lek­ci­jos. Džiaugs­mas ir azar­tas grį­žo. Ar­vy­das su­si­pa­ži­no su bir­žie­čiais ba­lan­di­nin­kais Leo­nu, Re­gi­man­tu, Vid­man­tu, Eu­ge­ni­ju­mi, An­ta­nu... Vėl pra­dė­jo ba­lan­džiams lip­dy­ti na­me­lius. Bir­žie­čiai ba­lan­di­nin­kai bi­čiu­liai pa­kvie­tė jį kar­tu į pa­ro­das.

At­ra­di­mai

– Nu­va­žia­vau į pir­mą pa­ro­dą Len­ki­jon pa­si­dai­ry­ti ir at­si­vė­rė akys. Kiek ne­gir­dė­tų, ne­re­gė­tų veis­lių... Koks ba­lan­džių gro­žis! An­ga­rų an­ga­rai. Pa­ro­do­je ne tik ba­lan­džiai, ir ki­tų veis­lių paukš­čiai. Nuo Len­ki­jos pa­ro­dos pra­dė­jo plės­tis ry­šiai su ki­tų ša­lių, Lie­tu­vos ba­lan­di­nin­kais, – pa­sa­ko­ja apie pir­muo­sius sa­vo įspū­džius gei­džiū­nie­tis ba­lan­di­nin­kas.

Ap­si­žiū­rė­jęs po pa­ro­dą Len­ki­jo­je, pa­bu­vo­jęs žval­gy­tu­vė­se ir ki­to­se pa­ro­do­se Kau­ne, Šiau­liuo­se, įsi­ti­ki­nęs, kad ba­lan­džiai or­ga­ni­za­to­rių pri­žiū­ri­mi, le­si­na­mi, mai­ti­na­mi, net vai­ši­na­mi, ir pa­ts pa­no­ro su ba­lan­džiais pa­ro­do­se pa­si­ro­dy­ti.

Tu­rė­jo dar vie­ną skau­džią pa­mo­ką. Vie­nais me­tais lai­min­gas grį­žo su ba­lan­džiais iš Len­ki­jos. Ne­top­te­lė­jo min­tis, kad ba­lan­dė­lius ke­liau­nin­kus rei­kia ke­lias die­nas pa­lai­ky­ti at­ski­rai, ka­ran­ti­ne. Pa­lei­do ke­liau­nin­kus į ki­tų ba­lan­džių pul­ką. Daug ba­lan­džių su­si­rgo, kri­to.

Į kre­ma­to­riu­mą

Li­te­ra­tū­ro­je ra­šo­ma: ba­lan­džiai su­lau­kia 30 me­tų. Vei­si­mui, pa­sak Ar­vy­do, tin­ka­miau­si ba­lan­džiai iki 7 me­tų. Pa­se­nęs ba­lan­dis – van­gus, ap­snū­dęs. Kiek to­kių gei­džiū­nie­čio ba­lan­di­nin­ko ūky­je, jis ne­ži­no. At­gy­ve­nu­sius sa­vo am­žių, kri­tu­sius ba­lan­džius Ar­vy­das su­de­gi­na. Taip sa­kant, kre­muo­ja.

Po­vi­nių lau­rai

Ba­lan­di­nin­ko Ar­vy­do Ku­dū­kio ūkio puoš­me­na ir gar­bė – re­tos spal­vos ypa­tin­ga po­vi­nių ba­lan­džių ko­lek­ci­ja. To­kių gra­žuo­lių Lie­tu­vo­je ma­žai. Ar­vy­dui juos įtai­sė pa­ne­vė­žie­tis ba­lan­di­nin­kas Leo­nas. Po­vi­nių ba­lan­džių ko­lek­ci­ja šie­met iš pa­ro­dos Šiau­liuo­se va­sa­rio mė­ne­sį grį­žo su čem­pio­nų lau­rais. Neb­lo­gai Ar­vy­do ba­lan­džiams se­kė­si ir pa­ro­do­je Kau­ne. Ba­lan­džiai bu­vo tarp pri­zi­nin­kų.

Lauk­da­mas „Bir­žie­čių žo­džio“ ba­lan­di­nin­kas Ar­vy­das pa­vė­si­nė­je nar­ve­liuo­se išeks­po­na­vo sa­vo iš­skir­ti­nių ba­lan­džių ko­lek­ci­ją ir per­ga­les. Tarp ap­do­va­no­ji­mų ba­lan­džiai bur­ka­vo, krai­pė kuo­dus, sna­pe­lius į šo­nus, sklei­dė puoš­nias uo­de­gas. O jų šei­mi­nin­kas Ar­vy­das, prie­šin­gai, tarp jų bu­vo la­bai kuk­lus ir san­tū­rus. Bet pa­ga­liau jo triū­sas įver­tin­tas.

Ko­kie tie Ar­vy­do ba­lan­džiai skir­tin­gi! Vie­ni sun­kes­ni, o ki­ti tik plunks­nų ka­muo­liu­kai, vė­jo nu­pu­čia­mi. Vie­niems rei­kia ap­kirp­ti uo­de­gas, ki­tiems pa­trum­pin­ti kel­nes. Veng­rų veis­lės ba­lan­dė­liai – sma­gūs, links­mi. Po­vi­niai – ra­mūs ir iš­di­dūs. Ros­to­vo fi­gū­ri­niai – iš­kel­tom uo­de­gom, įspū­din­gai ap­žė­lu­siom ko­jom. Gal ka­da nors ir jie taps čem­pio­nais?..

Re­gi­nos Vai­če­ko­nie­nės nuo­tr.

Dienos populiariausi

Toliūnų tolių šauksmas

2017 m. rugpjūčio 11 d.
lankomiausias

Į Upeliškius suskrido gaidžiai

2017 m. rugpjūčio 11 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas