(detali)
imestamp]" border="0" alt="" />
imestamp]" border="0" alt="" />

Orai Biržuose

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Aktualijos

Vytautas Dagelis: „Kunigystėje svarbiausia, kad žmonės skleistųsi“

2017 m. rugpjūčio 1 d.

Sek­ma­die­nį Pa­bir­žės kle­bo­nas Vy­tau­tas Da­ge­lis au­ko­jo pa­sku­ti­nes Mi­šias pa­ra­pi­jie­čiams, ku­riems dva­si­niu va­do­vu bu­vo dau­giau nei de­vy­ne­rius me­tus. Kle­bo­nas pa­sa­kė pra­smin­gą pa­moks­lą apie iš­min­tį ir dva­si­nių lo­bių paieš­kas. Pa­ra­pi­jie­čiai at­si­svei­ki­no dai­no­mis, pa­dė­ko­mis, do­va­no­jo ąžuo­liu­ką, gė­lių, iš­ke­pė tor­tą ir il­gai ne­siskirstė na­mo. Su kle­bo­nu Vy­tau­tu Da­ge­liu apie tar­nys­tę Pa­bir­žė­je kal­bė­jo­mės jo ke­lio­nės į An­ta­za­vės pa­ra­pi­ją – nau­jos tar­nys­tės vie­tos – iš­va­ka­rė­se.

Koks bu­vo pir­ma­sis įspū­dis, prieš de­vy­ne­rius me­tus at­vy­kus į Pa­bir­žę?

Į Pa­bir­žę at­vy­kau 2008 me­tų rug­sė­jį. Pir­mas įspū­dis – šven­to­riaus tvo­ra su­griu­vu­si, me­džiai ją ar­do. Trū­ko har­mo­ni­jos, vien­ti­su­mo. Pir­ma­sis dar­bas ir bu­vo su­re­mon­tuo­ti tvo­rą. Aš dar­bus koor­di­na­vau, o žmo­nės pri­si­dė­jo. Taip žo­dis ta­po kū­nu.

Ar sun­ku bu­vo ras­ti ke­lią į žmo­nių šir­dis?

Žmo­nes kal­bi­nau: po Mi­šių, pa­ly­dint mi­ru­sį­jį, par­duo­tu­vė­je, ren­gi­niuo­se. Taip ir su­si­drau­ga­vo­me. La­bai svar­bus yra pa­ra­pi­jie­čių lan­ky­mas. Tuo­met prie ar­ba­tos puo­de­lio ga­li­ma pa­si­kal­bė­ti, pa­kvies­ti žmo­nes į at­lai­dus. Lan­ky­da­mas žmo­nes pa­ste­bė­jau ne­pap­ras­tą jų dos­nu­mą, no­rą pa­rem­ti baž­ny­čią. Žmo­nių dė­ka pa­vy­ko nu­veik­ti daug gra­žių dar­bų. Kai­muo­se žmo­nės yra iš­sau­go­ję nuo­šir­du­mą ir ge­ru­mą. Mies­te daž­nai to nė­ra.

Kiek per tuos de­vy­ne­rius me­tus pa­ly­dė­jo­te prie al­to­riaus, Ana­pi­lin, su­tei­kė­te Krikš­to sak­ra­men­tą?

Nes­kai­čia­vau. Bet ga­li­ma su­skai­čiuo­ti. Tik rei­kia pa­kel­ti ar­chy­vą. Gai­la, kad neį­gy­ven­di­nau vie­no su­ma­ny­mo. Bu­vau su­ma­nęs pra­šy­ti jau­na­ve­džių nuo­trau­kų pri­si­mi­ni­mui, dė­ti jas į ar­chy­vą. Bu­vo to­kių po­rų, ku­rias ne tik su­tuo­kiau, bet ir jų vai­kus krikš­ti­jau. Ma­nau, kad šią fo­tog­ra­fi­jų tra­di­ci­ją pra­dė­siu An­ta­za­vė­je.

Ar liks Pa­bir­žė­je Jū­sų su­ma­ny­ta Ber­ne­lių mi­šių žva­kių švie­so­je tra­di­ci­ja?

Nau­ja­sis kle­bo­nas ža­dė­jo, kad ši tra­di­ci­ja iš­liks. Ir pa­ra­pi­jie­čiai ža­dė­jo tra­di­ci­jos neap­leis­ti. Ma­nau, kad to­kią tra­di­ci­ją pra­dė­siu ir An­ta­za­vė­je. Ta­čiau ten Mi­šios žva­kių švie­so­je bus tik­ras iš­šū­kis – baž­ny­čia me­di­nė, rei­kės su­gal­vo­ti, kaip sau­giai deg­ti žva­kes.

Kuo la­biau­siai džiau­gia­tės pa­lik­da­mas Pa­bir­žės pa­ra­pi­ją?

Džiau­giuo­si, kad po šv. Mi­šių žmo­nės kal­ba­si, ne­le­kia na­mo, kaip bū­da­vo anks­čiau. Sma­gu, kad žmo­nės baž­ny­čią puo­se­lė­ja ne tik au­ko­mis, bet ir dar­bu. Ga­lė­čiau pa­mi­nė­ti dau­gy­bę pa­var­džių, pa­vyz­džiui, Fer­gi­zai, Dre­vins­kai... Ne­bū­tų baž­ny­čia to­kia gra­ži ir švie­si be „Aga­ro“ bend­ro­vės au­kų. Ši bend­ro­vė pa­da­rė baž­ny­čią ma­to­mą, pri­si­dė­jo prie sto­gas­tul­pio sta­ty­bos, šil­dy­mo ir t. t. Kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą­jį penk­ta­die­nį mel­dė­mės už ge­ra­da­rius.

Ko la­biau­siai gai­la iš­vyks­tant?

Man la­bai ne­si­no­ri iš­va­žiuot. La­biau­siai gai­la žmo­nių, su ku­riais bend­rau­ju. Guo­džia tai, jog su žmo­nė­mis ga­lė­siu bend­rau­ti mal­do­je. Juk mal­da žmo­nes pa­sieks vi­sur, ne­svar­bu, kur jie yra.

Pa­bir­žė Jū­sų dė­ka pra­tur­tė­jo kul­tū­ri­niais ren­gi­niais: pa­ro­do­mis, ga­le­ri­ja, kon­cer­tais, ki­no fil­mų per­žiū­ro­mis. Žmo­nės bai­mi­na­si, kad to ga­li ne­lik­ti.

Sten­giau­si puo­se­lė­ti tai, ką iš­mo­kau iš sa­vo rek­to­riaus Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je – Die­vą žmo­nėms ne­šti per kul­tū­rą. Ir rek­to­rius, ir aš va­do­va­vo­mės šia šven­to­jo Pi­ly­po Ne­rio tie­sa. Kaž­ka­da no­rė­jau mo­ky­tis dai­lės mo­kyk­lo­je, bet ma­ma ne­lei­do. Ta­čiau Die­vas gro­žio sie­ki­mą įde­da į žmo­gų ne­prik­lau­so­mai nuo to, ar jis ku­ni­gas, ar gy­dy­to­jas. To­dėl no­rė­jo­si, kad gro­žio siek­tų ir ki­ti, ne­gy­ven­tų chao­se. No­rė­jau žmo­nių sie­las pa­kel­ti virš kas­die­ny­bės. Kiek­vie­nas ku­ni­gas tu­ri sa­vo li­ni­ją. Ma­nau, jog nau­ja­sis ku­ni­gas taip pat no­rės kaž­ką at­skleis­ti.

O ką Jūs at­sklei­si­te nau­jo­je pa­ra­pi­jo­je?

Bus daug nau­jie­nų. An­ta­za­vė­je bus re­no­vuo­tas dva­ras su šil­do­mo­mis pa­tal­po­mis. Ten bus ga­li­ma reng­ti poe­zi­jos skai­ty­mus, ka­me­ri­nius va­ka­rus. Bus ir dai­li­nin­kų ple­ne­ras, nes ta­me kraš­te gy­ve­na daug dai­li­nin­kų. Ma­nau, jog vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­ris pra­kal­bi­na žmo­nes – mei­lė. Ap­si­me­ti­nė­ti ga­li sa­vai­tę, dvi, ir tą žmo­nės pa­jus. Kai žmo­nes my­li, jie sklei­džia­si. Ku­ni­gys­tėje svar­biau­sia, kad žmo­nės skleis­tų­si.

Pa­bir­žė­je žmo­nės sklei­dė­si...

La­biau­siai įstri­go žmo­nių akys per Ber­ne­lių mi­šias, kai do­va­nų da­li­nau šven­tin­tas žva­ku­tes. Toks jau­du­lys, pa­si­gė­rė­ji­mas ir ran­kų miš­kas. Kaž­koks nak­ties ste­buk­las. Tai – vi­sų me­tų vai­ni­ka­vi­mas.

O nuo­skau­dų – li­ko?

Nuos­kau­dų nė­ra. Skau­du, kai rei­kia skir­tis, bet vyk­dai tai, ką nu­ro­do vys­ku­pas. Jis ge­riau­siai ma­to, kur la­biau­siai tik­siu.

Ką dar bū­tu­mė­te nu­vei­kęs, jei bū­tu­mė­te Pa­bir­žė­je li­kęs me­tus ar ki­tus?

No­rė­jau pa­sta­ty­ti nau­ją al­to­rių, su­tvar­ky­ti pres­bi­te­ri­ją. Jau ren­gė­me pro­jek­tą, ra­do­me meist­rą. Ir tai tik­rai ne vis­kas.

Nuo ko pra­dė­si­te dar­bus An­ta­za­vė­je?

Nuo tvar­kos ir su­si­pa­ži­ni­mo. Pir­mas gra­žiau­sias dar­bas – At­lai­dai. Rugp­jū­čio 20 d. bus šven­čia­mi Šv. Ap­vaiz­dos at­lai­dai An­ta­za­vės baž­ny­čio­je. Į At­lai­dus kvie­čiu ir bir­žie­čius. Bū­tų sma­gi pi­lig­ri­mys­tė pa­si­mels­ti ir pa­bū­ti kar­tu eže­rų kraš­te. Ir man pa­čiam bū­tų sma­gu ma­ty­ti pa­lai­ky­mo ko­man­dą.

Ką pa­lin­kė­tu­mė­te at­si­svei­kin­da­mas sa­vo pa­ra­pi­jie­čiams, bi­čiu­liams?

Nes­var­bu, koks ku­ni­gas čia tar­nau­tų, Mi­šios vyks­ta, Die­vas ma­lo­nes da­li­na, tik mums rei­kia bū­ti at­vi­riems.

*

Au­ko­da­mas pa­sku­ti­nes Mi­šias Pa­bir­žės baž­ny­čio­je, kle­bo­nas Vy­tau­tas Da­ge­lis kal­bė­jo apie iš­min­tį ir lo­bius, ku­rių vi­si ieš­ko­me vi­są gy­ve­ni­mą ir ku­rie ga­li bū­ti vi­sai ša­lia mū­sų. Tai – ti­kė­ji­mo, dva­sin­gu­mo lo­biai. Pa­ra­pi­jie­čiai dė­ko­jo kle­bo­nui už jo pa­stan­gas tuos lo­bius jiems at­skleis­ti. Dė­ko­jo baž­ny­čios cho­ras, „Že­my­na“, Gul­bi­nų et­nog­ra­fi­nis an­samb­lis, gra­žius žo­džius į kny­gą įra­šė vi­ce­me­rė Iru­tė Var­zie­nė. Iš­sis­ky­ri­me iš­li­ko vil­tis, jog drau­gys­tė ne­nut­rūks.

Edi­ta MI­KE­LIO­NIE­NĖ

Edi­tos Mi­ke­lio­nie­nės nuo­tr.

At­sis­vei­ki­ni­mas su kle­bo­nu Vy­tau­tu Da­ge­liu dai­no­mis ir lin­kė­ji­mais.

Dienos populiariausi

Toliūnų tolių šauksmas

2017 m. rugpjūčio 11 d.
lankomiausias

Į Upeliškius suskrido gaidžiai

2017 m. rugpjūčio 11 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas