(detali)
imestamp]" border="0" alt="" />
imestamp]" border="0" alt="" />

Orai Biržuose

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Esu biržietis

Nausėdžių ilgesys

2017 m. liepos 7 d.

Žmo­gaus ir me­džio se­nat­vės kaip se­se­rys. Ir vie­nas, ir ki­tas, su šak­ni­mis iš gim­tos dir­vos iš­rau­tas, nau­jo­je vie­to­je ne­bep­ri­gis, – ti­ki­na Si­gi­ta Ka­ro­sie­nė. Gi­mu­si Zas­tau­čiuo­se, dau­giau kaip 40 me­tų gy­ve­nu­si, dvi duk­ras su vy­ru užau­gi­nu­si ir jau naš­lau­jan­ti Nau­sė­džiuo­se. Ji jau at­si­kan­du­si mies­tie­tės duo­nos. Gy­ve­nu­si Pa­ne­vė­žy­je. Vėl grį­žu­si į sa­vo Nau­sė­džius. Tai bent ato­sto­gos...

– Kol svei­ka­tos tu­ri, ge­rai jau­tie­si. Suk­ry­pau po vy­ro mir­ties. Daug kas guo­dė: po me­tų at­si­gau­si. Me­tai nie­ko man ne­reiš­kia, – naš­lės pa­tir­ti­mi da­li­ja­si mo­te­ris.

Vy­ro ne­tek­tis pa­kei­tė jos gy­ve­ni­mą. Vie­nat­vė iš sa­vo na­mų kie­mo iš­gi­nė į Pa­ne­vė­žio dau­gia­bu­tį. Ar­čiau duk­rų Ra­sos, Džiul­je­tos šei­mų. Stu­den­tė anū­kė Mig­lė sa­vo mo­čiu­tei už­lei­do bu­tą. Iki vie­nos duk­ters na­mų jai – tik pus­ki­lo­met­ris ke­lio.

– Kad ir ko­kie ge­ri, pa­slau­gūs vai­kai, bet kar­tu su jais gy­ven­da­ma ne­si­jaus­čiau lais­vai. Ne­no­rė­jau jiems bū­ti naš­ta. Ge­riau at­ski­ra ker­te­lė. Į sve­čius pas vai­kus la­bai ma­lo­nu nuei­ti, sma­gu pa­si­bū­ti. Proa­nū­kė­lis Jo­kū­bas vi­sus pra­links­min­da­vo, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Bet, jos žo­džiais, mies­te sun­ku pri­tap­ti. Šiur­pas kre­čia pa­gal­vo­jus: ap­lin­kui vien sve­ti­mi. Mies­tas, gat­vė, laip­ti­nė. Net baž­ny­čio­je, ne sa­vo­je pa­ra­pi­jo­je, kaip ir ne­be sa­vas...

Iš kai­mo at­vy­ku­si nau­ja­ku­rė su mies­tie­tė­mis kai­my­nė­mis su­si­pa­ži­no. Jos kvie­tė ją į sve­čius. Ka­ro­sie­nės se­na pa­žįs­ta­ma pa­ne­vė­žie­tė iš­tem­pė pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą. Ned­rą­su. Ru­de­nį grei­tai tems­ta. Žie­mą gat­vė­se sli­du.

– Bu­vo­me nuė­ju­sios prie šven­ti­nės mies­to eg­lės. Vy­ko lab­da­ros ak­ci­ja. Vai­kai par­da­vi­nė­jo le­syk­lė­les paukš­te­liams. Ir mes su drau­ge nu­si­pir­ko­me po le­syk­lė­lę. Ir svars­to­me abi: kur mes da­bar ją ka­bin­si­me? Ko­res­pon­den­tai po mies­tą tik to­kių se­nių ir ieš­ko. Tuoj pri­si­sta­tė prie mū­sų. Pra­dė­jo kal­bin­ti. Nu­fo­tog­ra­fa­vo. Po kiek lai­ko skam­bi­na man drau­gė ir sa­ko: lėk pirk­ti laik­raš­čio. Įdė­jo mū­sų nuo­trau­kas. Žiū­riu į tą nuo­trau­ką ir sa­vęs ne­beat­pa­žįs­tu. Bu­vo šal­ta, vė­jas ko­šė, mes ap­si­mū­tu­ria­vu­sios, tik no­sys ky­šo. Bet ne žie­ma kal­ta. Se­nat­vė, – šyp­te­li bu­vu­si mies­tie­tė.

Ir pri­si­me­na, koks nuo­bo­du­lys ją Pa­ne­vė­žy­je kan­ki­no. Vaikš­čio­jo iš par­duo­tu­vės į par­duo­tu­vę. Pa­lei dak­ta­rus. Rū­pė­jo ap­lan­ky­ti dra­mos teat­rą. Anks­čiau ji pa­ti bu­vu­si ar­tis­tė, vai­di­nu­si kai­mo dra­mos ko­lek­ty­ve su Van­da Pi­kū­nie­ne, Mor­kū­nais... Kaip teat­ran vie­na eis? Rei­kia kom­pa­ni­jos!

Vai­kai sten­gė­si vi­saip ją pra­blaš­ky­ti. Anū­kas Ro­kas su žmo­na Eg­le sa­vo mo­čiu­tei do­va­no­jo ku­po­ną į ma­sa­žo pro­ce­dū­ras. Čia tai pa­ti­ko! Po pro­ce­dū­rų at­ga­vo jė­gas. Bet trum­pam. Vėl ne­ra­mu tarp ke­tu­rių bu­to sie­nų. Kaip ant ada­tų. Toks il­ge­sys. To­kia stip­ri trau­ka at­gal į Nau­sė­džius. At­ro­do, kaž­kas ten lau­kia. Pa­sak Si­gi­tos Ka­ro­sie­nės, jos am­ži­ną atil­sį vy­ras dvi­de­šimt me­tų sir­go, bet vis tiek bu­vo ša­lia. Pa­siš­ne­kė­da­vo abu.

Ka­ro­sie­nė pa­sa­ko­ja: gy­ven­da­ma Pa­ne­vė­žy­je ji pa­lai­kiu­si ry­šį su bu­vu­sio­mis sa­vo kai­my­nė­mis. Ne ji vie­na praė­ju­siais me­tais pa­li­ko Nau­sė­džius. Iš Nau­sė­džių į Bir­žus iš­si­kraus­tė Al­do­na Žie­de­lie­nė, Va­le­ri­ja ir Vy­tau­tas Mor­kū­nai. Daž­niau­siai ji skam­bin­da­vo Žie­de­lie­nei. Ir vis klaus­da­vo: kaip ji Bir­žuo­se jau­čia­si? Žie­de­lie­nė džiaug­da­vo­si: „Aš nie­ko. Bir­žai man sa­vas kraš­tas. Su­si­tin­ku gat­vė­je su pa­žįs­ta­mais, lan­kau Mor­kū­nus. O kar­tais sė­du į sa­vo au­to­mo­bi­lį ir sku­bu į sa­vo na­me­lius ap­si­dai­ry­ti“.

– Pa­ma­čiau Pa­ne­vė­žy­je: me­džiai jau sprogs­ta, žo­ly­tė dygs­ta ir ra­gi­nu vai­kus: vež­ki­te ma­ne at­gal į Nau­sė­džius. Grį­žau per Mo­ti­nos die­ną. Ta ke­lio­nė kaip bran­giau­sia do­va­na. Pir­miau­sia La­mo­kė­liuo­se ap­lan­kiau ka­pi­nes. Sut­var­kė­me ka­pa­vie­tę, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Kai­me ne­be­rei­kia nuo­bo­džiau­ti. Į šilt­na­mį pri­so­din­ta po­mi­do­rų, pa­pri­kų. Pri­si­sė­ta agur­kų, mor­kų. Pri­si­kai­šio­ta į lys­vę svo­gū­nų. Lais­to, ra­vi. Lau­kia, ka­da užaugs. Vi­są lai­ką ne­ga­li dar­buo­tis. Pa­si­vaikš­ti­nė­ja po sa­vo so­dą. Pri­sir­po di­džiu­lės braš­kės. Aną­dien pil­ną du­be­nė­lį pri­si­sky­nė ir mė­gau­ja­si.

Naš­lė pa­va­ka­ro­ja. Su te­le­vi­zo­riu­mi. Kur be­gy­ven­tų, mies­te ar kai­me, ji ne­ga­li pa­kęs­ti ty­los. Kaip tik ty­la, taip įvai­riau­sios ne­ra­mios min­tys len­da į gal­vą. Įjung­tas te­le­vi­zo­rius ar­ba ra­di­jas iš­blaš­ko, nu­krei­pia min­tis srau­nia upe.

– Kai į Pa­ne­vė­žį ru­de­nį iš­va­žia­vau, kam­ba­ri­nes gė­les iš­da­li­nau. Kad ir ne­bė­ra gė­lių ant lan­gų, vis tiek na­muo­se ge­ra. Sa­vo lo­vo­je mie­gu sal­džiai, iš­si­mie­gu. Sie­nos, bal­dai – vis­kas sa­vo. Le­pi­nu sa­ve. Gu­li­nė­ju. Ap­lin­kui gy­ve­na la­bai ge­ri kai­my­nai. Bet vi­siems dar­by­me­tis, nei­nu kie­mi­nė­ti. Bib­lio­te­ką ap­lan­kiau. At­si­ne­šiau nau­jų žur­na­lų, bus skai­ty­mo. Kul­tū­ros na­muo­se at­šven­tė­me Tė­vo die­ną. Kul­tū­ros na­mai re­no­vuo­ti, švie­sūs. Vie­tos kul­tū­ros dar­buo­to­jos veik­lios, me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vus bu­ria. Tu­ri žmo­nės kur su­siei­ti. Mū­sų kop­ly­tė­lė­je bus au­ko­ja­mos šv. Mi­šios. Bū­ti­nai ei­siu, su­si­tik­si­me mes vi­sos Gy­vo­jo ro­ži­nio kal­bė­to­jos, – da­li­na­si nau­jie­no­mis Si­gi­ta Ka­ro­sie­nė.

Nau­sė­džiuo­se bu­vu­siai mies­tie­tei ne ba­das. Mo­te­ris gi­ria sa­vo kai­mo par­duo­tu­vę ir par­da­vė­jas. Iš pra­džių par­duo­tu­vės len­ty­no­se trū­ko jos mėgs­ta­mų pre­kių – juo­dos „Ago­tos“ duo­nos, kas­ti­nio, ra­gai­šio... Par­da­vė­jos pa­si­siū­lė: tik sa­kyk, už­sa­kys, ko tik šir­dis gei­džia.

– Mū­sų Lie­pų gat­vė­je vie­nos naš­lės. Vie­nin­te­lė kai­my­nė dar tu­ri vy­rą. Ir tas ant pa­ta­lo. Gy­ve­nant kai­me, rei­kia stip­rios svei­ka­tos. Ke­lius už­pus­to. Ir mal­kų daug rei­kia, ap­kū­renk to­kį di­de­lį na­mą, – Ka­ro­sie­nė su­pran­ta: nė­ra jo­kios išei­ties, ru­de­nį teks kraus­ty­tis at­gal į Pa­ne­vė­žį.

Vėl bus aša­rų...

Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ

Re­gi­nos Vai­če­ko­nie­nės nuo­tr.

Dienos populiariausi

Archeologų džiaugsmas – ūkinė duobė

2017 m. liepos 14 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas