(detali)
imestamp]" border="0" alt="" />
imestamp]" border="0" alt="" />

Orai Biržuose

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Esu biržietis

Su tikėjimu, viltimi ir meile

2017 m. birželio 2 d.

Bir­žie­čiai To­ma ir Man­tas Striš­kos – jau­ni ir ne pa­gal sa­vo me­tus bran­dūs bir­žie­čiai. Vers­li­nin­kai. Dvie­jų vai­kų, dar­že­li­nu­ko Pau­liaus ir pra­di­nu­kės Luk­re­ci­jos glo­bė­jai. Šis ra­ši­nys apie šei­mos kas­die­ny­bę, dva­si­nės pil­nat­vės paieš­kas, ti­kė­ji­mą, tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą ir nuo­šir­du­mą.

Pra­šo­me pa­pa­sa­ko­ti, kaip vie­nas ki­tą su­ra­do­te. Jūs bir­žie­čiai? Gal dar ir vien­tur­čiai?

To­ma: Mes iš Užu­ši­lių. Kai­my­nai. Man­tas ma­ne mer­gi­no, kvies­da­vo į šo­kius, bet man ne tas dar rū­pė­jo.

Man­tas: To­mą įsi­žiū­rė­jau dar mo­kyk­los lai­kais. Ji – ma­no gy­ve­ni­mo sau­lė. Bet... bė­go nuo ma­nęs. Stu­di­ja­vo. Po stu­di­jų dir­bo ir gy­ve­no Pa­ne­vė­žy­je. Mes – ne vien­tur­čiai. Bet pa­gran­du­kai. Abu tu­ri­me po vy­res­nė­lį bro­lį.

Ka­da iš­mu­šė lem­tin­go­ji Jū­sų lai­mės va­lan­da?

To­ma: Man­tas – Die­vo ste­buk­las, pa­ti di­džiau­sia do­va­na, ku­rią Die­vas man įtei­kė 25-ojo gim­ta­die­nio pro­ga. Drau­gau­ti pra­dė­jo­me per ma­no gim­ta­die­nį. Nuo pat drau­gys­tės pra­džios (jam bu­vo 18 me­tų), jis bran­džiai ir są­mo­nin­gai kal­bė­da­vo apie šei­mą, o tai ma­ne la­bai su­ža­vė­jo ir nu­ste­bi­no. Net pa­čiai bu­vo sun­ku pa­ti­kė­ti, kad jis tik­rai taip gal­vo­ja ir jau­čia. Juk to­kio am­žiaus vai­ki­nams daž­niau­siai vė­jai gal­vo­je, links­my­bės ir pan. Su­ri­zi­ka­vau su juo drau­gau­ti to­dėl, kad ja­me ma­čiau ir įžvel­giau ge­rą šir­dį, jau­čiau, kad tai žmo­gus, su ku­riuo gy­ve­ni­me vi­sa­da bus ga­li­ma ras­ti komp­ro­mi­są. Lyg Die­vo bal­są gir­dė­jau, kad tai jis, tas vie­nin­te­lis, ku­rio tiek il­gai lau­kiau ir ieš­ko­jau.

Man­tas: Įsid­rą­si­nau ir pa­si­siū­liau ją au­to­mo­bi­liu pa­vė­žė­ti na­mo. Mes pa­si­kei­tė­me te­le­fo­no nu­me­riais. Drau­gys­tė bu­vo gra­ži, nuo­šir­di. Pa­si­pir­šau po me­tų. Dar po pus­me­čio su­si­tuo­kė­me.

Ar ar­ti­mie­ji ti­kė­jo, kad Jū­sų san­ty­kiai rim­ti?

To­ma: Iš ma­no pu­sės ar­ti­mie­ji ir drau­gai sa­kė: pa­si­nau­dos ta­vi­mi ir tuo ką tu­ri, ir pa­liks.

Man­tas: Ir iš ma­no pu­sės pa­na­šiai pa­ta­ri­nė­jo: „To­ma žai­džia su jau­nes­niu, įskau­dins ir pa­liks“. Bet, ačiū Die­vui, esa­me lai­min­gai ve­dę jau be­veik 6 me­tus ir san­ty­kiai tik ge­rė­ja. Tuo la­bai džiau­gia­mės mes, mū­sų ar­ti­mie­ji ir drau­gai.

Ko­dėl at­si­kraus­tė­te į Bir­žus? Pa­ne­vė­žys – Aukš­tai­ti­jos sos­ti­nė...

To­ma: Ir nuo Bir­žų vi­si mus at­kal­bi­nė­jo. Sa­kė: di­džiau­sią klai­dą da­ro­me, kad ne­pa­si­lie­ka­me Pa­ne­vė­žy­je.

Man­tas: Vie­nin­te­lis To­mos tė­tis drą­si­no: ga­li­te pa­ban­dy­ti. Jis mums už­lei­do na­mą Eg­ly­no gat­vė­je. Ne­si­gai­li­me. Tvar­ko­mės. Bū­na die­nų, kai tin­gi­si pie­vu­tę šie­nau­ti, bet... Pa­ne­vė­žy bu­te bū­tų ne tas, kaip čia sa­va­me kie­me. Mes la­bai pa­ten­kin­ti. Ne­suk­ly­do­me grįž­da­mi į gim­tą­jį mies­tą.

Kaip ki­lo min­tis im­tis vai­kų glo­bos? Bir­žų vai­ko tei­sių ap­sau­gos skyriaus ve­dė­ja Gied­ra Ged­vi­lie­nė jus „Bir­žie­čių žo­džiui“ iš­gy­rė, lai­ko pa­vyz­džiu...

To­ma: At­si­bo­do vie­nas ki­tam gy­ven­ti. Vy­ras iš­va­žiuo­ja į dar­bą, nė­ra kuo rū­pin­tis.

Man­tas: Mes ši­tam žings­niui at­sa­kin­gai ruo­šė­mės. Lan­kė­me spe­cia­lius kur­sus. Ne iš kar­to vai­ku­čius į sa­vo šei­mą at­si­ve­žė­me. Bai­gę kur­sus į Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bą pri­sta­tė­me pra­šy­mus, bet te­ko pa­lauk­ti. Lau­kė­me ke­le­rius me­tus.

Pri­si­min­ki­me tą die­ną, pir­muo­sius su­si­ti­ki­mus.

To­ma: Nu­va­žia­vo­me į glo­bos na­mus. Dė­me­sį pa­trau­kė vie­nas ber­niu­kas. Iš gau­sios šei­mos. Bet to ber­niu­ko mums ne­da­vė. Pa­siū­lė tos pa­čios šei­mos, bet jau­nes­nius: bro­liu­ką ir se­su­tę.

Man­tas: Mes pra­dė­jo­me juos lan­ky­ti. Per sa­vai­tę – po ke­tu­ris kar­tus. Ap­sisp­ren­dė­me po dvie­jų mė­ne­sių. Pau­liu­kas, ma­žes­nis, prie mū­sų iš­kart pri­li­po. Nu­vy­ko­me ei­li­nį kar­tą pas jį. Daik­tai į kup­ri­ny­tę jau su­dė­ti, jis mū­sų jau lau­kia ir no­ri jau ne­be­sis­kir­ti, va­žiuo­ti kar­tu su mu­mis na­mo.

To­ma: Aku­tės spin­di, lai­min­gas. Sa­vait­ga­lis mū­sų iš anks­to bu­vo su­pla­nuo­tas vi­sai ki­toks...

Man­tas: Gy­ve­ni­mas pil­nas ne­ti­kė­tu­mų. Jis įme­ta ta­ve į si­tua­ci­ją ir rask ke­lią...

Bro­liu­kui iš pa­skos at­sku­bė­jo ir Luk­re­ci­ja?

To­ma: Neg­reit. Rei­kė­jo daug pa­stan­gų. Luk­re­ci­jai sun­ku bu­vo ap­si­spręs­ti. Vie­ną kar­tą nu­va­žiuo­ja­me ap­lan­ky­ti, ji – pa­ten­kin­ta, ki­tą kar­tą – ne­be­no­ri bend­rau­ti. Glo­bos na­muo­se mer­gai­tė bu­vo vi­sų nu­my­lė­ti­nė, jai ne­trū­ko dė­me­sio. Gal dėl to?

Man­tas: Gal mer­gai­tę klai­di­no dar­buo­to­jų klau­si­mai, no­ri ji va­žiuo­ti pas mus ar ne? Ji blaš­kė­si: ir taip, ir ne. Pa­ga­liau su­ta­rė­me: Luk­re­ci­ja su mu­mis va­žiuos ap­lan­ky­ti sa­vo bro­liu­ko Pau­liu­ko. Par­si­ve­žėm. Pen­kio­li­ka mi­nu­čių ver­kė, o pa­skui už­si­mir­šo, pra­dė­jo žais­ti. Luk­re­ci­ja bu­vo pil­na įvai­riau­sių bai­mių. Ypač bi­jo­jo po­li­ci­jos. Mes aiš­ki­no­me: pa­rei­gū­nai ge­ri, pa­de­da pa­lai­ky­ti tvar­ką, bet praė­jo daug lai­ko, kol mer­gai­tė pa­ti­kė­jo.

Ka­da iš­ki­lo pir­mie­ji sun­ku­mai?

To­ma: Pir­mo­sios die­nos ir sa­vai­tės bė­go džiaugs­min­gai, be rū­pes­čių. Vai­kai pa­tys sau klo­jo lo­vas, va­lė­si dan­tu­kus, tvar­kė žais­lus, bet po dvie­jų mė­ne­sių ap­tin­go. Vis­ką pa­mir­šo. Ne­be­ži­no, kur kas pa­dė­ta, ne­bek­lau­so ir mū­sų ne­be­gir­di.

Man­tas: Me­daus mė­nuo bai­gė­si, pra­dė­jo at­si­sklei­s­ti vai­kų cha­rak­te­riai. Ir kur­suo­se įgy­tas teo­ri­nes ži­nias mums te­ko tai­ky­ti jau pra­kti­ko­je. Iš pra­džių kon­sul­ta­vo­mės su šei­my­no­mis, Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus dar­buo­to­jo­mis bei So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro kon­sul­tan­tė­mis Ni­jo­le ir Jo­lan­ta. Ži­nių nie­ka­da ne­bus per daug. Lan­ko­me įvai­rius se­mi­na­rus. Daug nau­din­gų pa­ta­ri­mų iš­girs­ta­me. Vis­kas į nau­dą. Mū­sų Pau­lius dar­že­li­nu­kas, o Luk­re­ci­ja bai­gė pir­mą kla­sę. La­bai ge­ra­no­riš­ka ir rū­pes­tin­ga jos kla­sės mo­ky­to­ja Ire­na. Vai­kai kei­čia­si.

Ko­kie šei­mos po­mė­giai ir šven­tės?

To­ma: Vai­ku­čiai la­bai smal­sūs. Ypač Pau­liu­kas. Luk­re­ci­ja šo­ka, dai­nuo­ja. Ieš­ko­si­me jai bū­re­lio. Luk­re­ci­ja tu­ri tau­pyk­lę ir tau­po pi­ni­gė­lius. Bet mėgs­ta ir paiš­lai­dau­ti. Vi­si kar­tu mėgs­ta­me va­ži­nė­tis dvi­ra­čiais. Žiū­ri­me fil­mus. Ve­ža­mės vai­kus prie jū­ros, iš­ky­lau­ja­me su pa­la­pi­nė­mis. Vai­kus auk­lė­ja­me se­no­viš­kai (šyp­so­si). Jie prie te­le­vi­zo­riaus, kom­piu­te­rio ne­sė­di. Mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ne­tu­ri. Sus­pės. Jau ge­riau te­gul jie žai­džia lau­ke, gry­na­me ore jud­rius žai­di­mus. Tė­ve­lis Man­tas vai­kams kie­me pa­sta­tė kars­ty­nes, sū­py­nes. Mū­sų vai­ku­čiai tu­ri ge­rų drau­gų. Mes pa­si­rin­ko­me to­kį va­rian­tą: kol moks­lai kom­piu­te­rio ir ki­tų šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų ne­rei­ka­lau­ja, ap­siei­si­me. Šven­čia­me gim­ta­die­nius, vi­sas šven­tes. Ypač mū­sų Luk­re­ci­jai prail­go sa­vo gim­ta­die­nio lauk­ti. Gim­ta­die­nius šven­čia­me su jų se­su­te, bro­liu­kais. Jų tė­ve­liai kol kas su­si­ti­ki­mų ven­gia. Mū­sų Pau­liu­ką ir Luk­re­ci­ją la­bai my­li pro­mo­čiu­tė, mo­čiu­tės, se­ne­lis. Jie vi­suo­met pas juos lau­kia­mi.

Žiū­rint į mū­sų vai­ku­čius, į jų bend­ra­vi­mą, ma­ne daž­nai ža­vi tai, kad jie to­kie ty­ri, nuo­šir­dūs ir jiems ma­ma, tė­tis, trys mo­čiu­tės, se­ne­lis yra pa­tys bran­giau­si žmo­nės, be jo­kių iš­skai­čia­vi­mų ir pa­gal­vo­ji­mų, kad mes ne­tik­ri ar ko­kie ki­to­kie. Tai at­per­ka dau­gu­mą vai­kų iš­dai­gų ir ne­klau­sy­mų.

Man­tas: Ypač Pau­liu­kas – smal­sus. Ati­da­viau jam kai ku­riuos įran­kius, vi­sus išar­dė. Vai­kai kaip ir vi­si – jiems vis­ko rei­kia. Mes jiems lei­džia­me rink­tis ir pa­mąs­ty­ti: nu­si­pirk­si­me jų pa­gei­dau­ja­mą bran­gų daik­tą, iš­lei­si­me pi­ni­gė­lius ir ba­dau­si­me dvi sa­vai­tes. Ta­da vai­kai grei­tai per­si­gal­vo­ja ir siū­lo: „Gal ge­riau val­gom...“ Vai­kai tu­ri ne­daug žais­lų, bet įdo­mių, ne­kas­die­ni­nių. Šis spal­vin­gas au­to­mo­bi­lis kie­me – pa­ti nau­jau­sia do­va­na. Vai­kų žai­di­mams. Ki­to pa­si­rin­ki­mo ne­tu­rė­jo­me: vai­kams la­bai rei­kė­jo au­to­mo­bi­lio žai­di­mams, to­dėl jie bu­vo oku­pa­vę mū­sų as­me­ni­nį au­to­mo­bi­lį. Vis­ką per 15 mi­nu­čių iš­re­gu­liuo­da­vo. Pa­ma­niau: pi­giau ir pa­pras­čiau bus, jei­gu vai­kai tu­rės sa­vo au­to­mo­bi­lį.

Jū­sų vai­kai ne­bi­jo dar­bo?

To­ma: Mes pra­ti­na­me vai­kus prie dar­bo. Kai dir­ba­me, sten­gia­mės ir juos įtrauk­ti į tal­ką. Jei­gu vien tik žais, var­gu ar iš­moks ir vė­liau no­rės dirb­ti. Tė­vai ma­nęs vai­kys­tė­je ne­le­pi­no. Spau­dė prie dar­bo. Kar­tais net pik­ta bū­da­vo.

Man­tas: Ir aš daug dir­bau. Tė­vams dė­kin­gas, kad ne­lei­do tin­gi­niau­ti. Dar­bas kei­čia po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą.

Kaip nuo rū­pes­čių il­si­si šei­mos ma­ma, tė­tis?

To­ma: Kai vai­kai už­mie­ga, la­bai mėgs­tu po sun­kios die­nos pra­lėk­ti gat­ve su rie­du­čiais. Pui­ki at­gai­va. Ke­lis kar­tus per me­tus vy­ras, tė­ve­liai ma­ne iš­lei­džia į re­ko­lek­ci­jas.

Man­tas: Ma­no vi­sas lais­va­lai­kis prie elekt­ros prie­tai­sų, prie tech­ni­kos. Na­mo rū­sy­je.

Koks Jū­sų šei­mos san­ty­kis su Die­vu?

To­ma: Man Die­vas la­bai ge­ras. Su vai­ku­čiais lan­ko­me baž­ny­čią. Ruo­šia­mės krikš­tui.

Man­tas: Mū­sų vai­ku­čiai jau iš­mo­kę po­te­rius. Ry­šys su Die­vu stip­riau­sias per žmo­ną. To­mai esu dė­kin­gas už daug ką. Su jos pa­stū­mė­ji­mu įsto­jau ir nea­ki­vaiz­džiai bai­giau uni­ver­si­te­tą. Ra­šiau dip­lo­mi­nį kar­tu su sa­vo vai­kais. Nie­ko nė­ra neį­ma­no­mo. Ne vel­tui sa­ko­ma: „Anks­ti kė­lęs ir anks­ti ve­dęs – ne­si­gai­lė­si!“

Ne vie­na mo­te­riš­kė bur­ba ir pyks­ta ant sa­vo vy­rų, kad šie ne­ran­da bend­ros kal­bos su sa­vo ma­žais vai­kais, jų ne­pri­žiū­ri, kad su jais ne­ga­li pa­lik­ti vai­kų ir pan.? Koks Ta­vo Man­tas?

To­ma: Man­tas – la­bai darbš­tus, kruopš­tus, iš­klau­san­tis, ma­ne su­pran­tan­tis, pa­lai­kan­tis, už­jau­čian­tis. Nors daž­nai ir ne­pri­ta­ria ma­no min­čiai, bet ir le­pi­na. Ne­lei­džia dirb­ti sun­kių dar­bų. Jis man di­de­lis pa­gal­bi­nin­kas vai­kų auk­lė­ji­mo ir au­gi­ni­mo klau­si­mais. Vai­kams toks tė­tis – tik­ras iš­ga­ny­mas. Mo­ka žais­ti ir už­siim­ti su vai­kais. Kai rei­kia, griež­tas, konk­re­tus, bet daž­nai toks pat vai­kas kaip ir mū­siš­kiai. Vai­kai li­pa, ka­muo­ja jį kaip tik mo­ka ir ga­li. Jei­gu vai­kus pa­lie­ku su tė­čiu, ži­nau, kad jais bus pui­kiai pa­si­rū­pin­ta ir vis­kas su­tvar­ky­ta.

Man­tas: Man net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad mes abu gal­vo­ja­me taip pat.

Vis­kas skam­ba la­bai gra­žiai ir at­ro­do, jog Jums gy­ven­ti leng­va ir pa­pras­ta...

To­ma: Tik­rai ne­leng­va. Bu­vo daug iš­ban­dy­mų ir sun­ku­mų, jų ir da­bar yra, bet rem­da­mie­si vie­nas ki­tam į pe­tį vis­ką įvei­kia­me. Pri­si­me­nu, ke­lis mė­ne­sius po ves­tu­vių taip pra­dė­jo­me pyk­tis, kad net abu gal­vo­jom: ką pa­da­rėm, jei ir to­liau bus tiek pyk­čių, prie­kaiš­tų vie­nas ki­tam, tai gy­ve­ni­mas kar­tu kaip pra­ga­ras. Ačiū Die­vui, mes at­si­mer­kėm, įsi­klau­sėm vie­nas į ki­tą ir abie­jų pa­stan­go­mis si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. Tai rei­ka­lau­ja daug są­mo­nin­gu­mo ir abi­pu­sio no­ro gy­ven­ti kar­tu.

Man­tas: Mū­sų ver­ty­bė yra mū­sų pa­si­ti­kė­ji­mas vie­nas ki­tu, nuo­šir­du­mas, pri­si­pa­ži­ni­mas vie­nas ki­tam su­kly­dus, ir ži­no­ma, at­si­pra­šy­mas, nors kar­tais bū­na la­bai sun­ku ir už­trun­ka ke­le­tą die­nų, bet nie­ka­da ne­pa­lie­ka­me neiš­siaiš­kin­tos si­tua­ci­jos be at­si­pra­šy­mo.

Jei­gu pra­si­de­da bar­niai, kaip lai­ku su­sto­ti?

To­ma: Kai pra­si­de­da bar­niai, vi­sa­da sten­giuo­si gal­vo­ti, kad šį žmo­gų la­bai my­liu, jis man bran­giau­sias, jog pa­ti iš­si­rin­kau jį į vy­rus ir sten­giuo­si su­lai­ky­ti taip no­ri­mus įskau­din­ti žo­džius jam. Bet bū­na, kad ir ne­pa­vyks­ta.

Man­tas: At­sip­ra­šo­me bū­ti­nai vie­nas ki­to, kad ne­si­kaup­tų žaiz­dos. Mes abu lai­ko­mės vie­no prin­ci­po: pa­si­rin­ko­me vie­nas ki­tą, ne­bė­ra kur blaš­ky­tis ir gal­vo­ti, kad jei­gu iš­si­skir­tu­me, bū­tų ki­taip, kad ras­tu­me ki­tas „ale“ ge­res­nes ant­ras pu­ses. To­dėl vi­sa­da gal­vo­ja­me, ką ga­li­me pa­da­ry­ti vie­nas dėl ki­to, kad mū­sų san­ty­kiai ir san­tuo­ka bū­tų tvir­ta ir lai­min­ga, o ne kaps­ty­tis po trū­ku­mus.

Jū­sų gy­ve­ni­mo tiks­las gy­ven­ti il­gai ir lai­min­gai, „kol mir­tis iš­skirs“. Pa­sa­ka...

To­ma: Vi­sos ma­no sva­jo­nės ir no­rai pil­do­si, tad ti­kiu, iš­si­pil­dys ir šis, nes Die­vas, pa­si­kar­to­siu, yra ge­ras ir gir­di vi­sus, kas į Jį krei­pia­si pa­gal­bos. Rei­kia tik Juo pa­si­ti­kė­ti, ati­duo­ti vis­ką Jo va­liai. Ta­da vyks­ta to­kie ste­buk­lai, kad pa­ts žmo­gus taip pui­kiai net ne­su­gal­vo­tum ir ne­su­dė­lio­tum.

Man­tas: Tik­rai taip! Bet ne­rei­kia sė­dė­ti ran­kų su­dė­jus ir nie­ko ne­veik­ti. Bib­li­jo­je ra­šo­ma: „Bels­kis ir bus ati­da­ry­ta“...

Ar Jūs ne­no­rė­tu­mė­te, kad Bir­žuo­se at­si­ras­tų jau­nų šei­mų krikš­čio­niš­kas klu­bas ar kas nors pa­na­šaus, kur bur­tų­si šei­mos, da­lin­tų­si sa­vo pa­tir­ti­mis, vie­ni iš ki­tų sem­tų­si ži­nių, spręs­tų pro­ble­mas?

To­ma: pa­ty­liu­kais sva­jo­ju ir no­riu. Kad at­si­ras­tų krikš­čio­niš­kas klu­bas, vyk­tų su­si­ti­ki­mai ar kaž­kas pa­na­šaus, kad jau­nos šei­mos tu­rė­tų kur pa­si­sem­ti ži­nių, iš­min­ties, pra­kti­nės vy­res­nių pa­tir­ties ir ne­pul­tų skir­tis pa­si­tai­kius ne­su­ta­ri­mams. Mes vi­si esa­me Die­vo kū­ri­niai ir vai­kai, tu­ri­me ne tik tei­gia­mų, ir nei­gia­mų sa­vy­bių.

Man­tas: Rei­kia iš­mok­ti priim­ti žmo­gų to­kį, koks yra, o ne rei­ka­lau­ti, kad jis bū­tų to­bu­las. To­bu­lų žmo­nių nė­ra. Mes vi­si klys­ta­me. Vi­si to mes ir mo­ko­mės kar­tu.

Au­ki­te...

Kal­bė­jo­si Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Dienos populiariausi

Archeologų džiaugsmas – ūkinė duobė

2017 m. liepos 14 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas