(detali)
imestamp]" border="0" alt="" />
imestamp]" border="0" alt="" />

Orai Biržuose

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Esu biržietis

O metai vis ėjo...

2017 m. gegužės 16 d.

Su­si­ti­ki­mai

Šyp­te­lė­jo lai­mė pri­si­lies­ti prie pa­ro­vė­jie­tės Onos Sme­rod­kie­nės šir­dies. Ir šir­dis at­si­du­so. Pri­si­mi­ni­mais, poe­zi­jos po­smais, dai­nos me­lo­di­ja...

Onu­tės Sme­rod­kie­nės gy­ve­ni­mas įau­gęs į Pa­ro­vė­jos že­mę. Tarp Ro­vė­jos kran­tų. Sro­ve­nan­tis kaip gim­ti­nės upe­lė. Pir­ma­ja­me, sa­vo tė­ve­lių Gru­žaus­kų na­me­ly­je, ji gi­mė. Ant­ra­ja­me gy­ve­no su vy­ru. Užau­gi­no vai­kus. Ir ta­po naš­le. Po tre­čią­ja, duk­ters Sand­ros pa­sto­ge, Onu­tė, jau pen­kių anū­kų mo­čiu­tė, ski­na sa­vo vai­sius. Iš­lei­du­si į sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą pen­kis anū­kus, sa­vo šir­dies ši­lu­ma da­li­na­si su pa­gran­du­ke anū­kė­le Alan­ta. Alan­ta dar moks­lei­vė. Šau­nuo­lė. La­bai gra­žiai su­ta­ria su sa­vo mo­čiu­te Onu­te. Mo­čiu­tė ir anū­kė tu­ri ir bend­rų po­mė­gių.

– Vik­ri, smar­ki. O svar­biau­sia – pa­klus­ni ir sa­va­ran­kiš­ka. Nors dar ir ma­ža, bet man dėl jos gal­vos ne­rei­kia su­kti. Alan­tė­lė pui­ki šei­mi­nin­kė, mėgs­ta po vir­tu­vę su­ktis, – gi­ria jau­ny­lę anū­kė­lę Onu­tė.

Onu­tė sva­jo­ja apie sa­vo pir­mą­ją ei­lia­vi­mų kny­ge­lę. Ei­lės iš­si­ver­žė la­bai ne­ti­kė­tai. Sun­kią va­lan­dą. Pa­lai­do­jus vy­rą Val­dį. Jos Val­džio gim­ti­nė – Sa­las­pi­lis. At­vy­ko jis į Lie­tu­vą, Bir­žų ra­jo­ną, sta­ty­ti „Naf­to­tie­kio“ su vy­rų bri­ga­da. Ir li­ko čia dėl Onu­tės. Pa­ro­vė­jo­je, šo­kiuo­se, jie­du su­si­pa­ži­no.

– Vy­ras lie­tu­viš­kai kal­bė­ti ne­mo­kė­jo. Iš­mo­ki­nau. La­bai mė­go skai­ty­ti kny­gas. Lie­tu­vių kal­ba kny­gas skai­ty­ti jam bu­vo pa­pras­čiau nei kal­bė­ti. Kai Val­dis su pa­ro­vė­jie­čiais pra­dė­jo bend­rau­ti lie­tu­viš­kai, kai­my­nai ne­sup­ra­to, kad jis lat­vis. Gal­vo­jo – že­mai­tis, – pri­si­me­na Ona Sme­rod­kie­nė.

Jiems kar­tu džiaug­tis, da­lin­tis rū­pes­čiais lem­ta bu­vo tik ke­tu­ris de­šimt­me­čius.

– Čer­no­by­lis jam svei­ka­tą atė­mė. Val­dis pra­dė­jo ieš­ko­ti pas dak­ta­rus li­gų, pri­pai­šė jų jam net sep­ty­nio­li­ka. Šun­ta­vo šir­dį. Klau­sė­me: ar ope­ra­ci­ja la­bai pa­vo­jin­ga? At­sa­kė: iš tūks­tan­čio tik še­ši nu­mirš­ta. Ma­no Val­dis bu­vo tarp tų še­šių, – pri­si­me­na Onu­tė.

Į Am­ži­ny­bę jai te­ko iš­ly­dė­ti ir sū­nų. Ne­tek­tis iš­si­lie­jo ei­lė­mis. Ei­lės, anot naš­lės Onu­tės, tar­si sie­los ai­das.

– Ne­ži­no­me mes, kas, kaip, kur... Įsi­vaiz­duo­ju: gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų sie­los kaip oras. Vi­sur. Ti­kiu: jie ma­ne gir­di. Ir man leng­viau ant šir­dies, – įsi­ti­ki­nu­si ei­liuo­to­ja Ona.

Onu­tės ei­lia­vi­mai – apy­links­miai. Ar­ti­mų­jų sie­loms – džiaugs­mas.

Pir­mie­ji Onos Sme­rod­kie­nės ei­lių ver­tin­to­jai – pa­če­riaukš­tie­čiai. La­bai šil­tai su­ti­ko. Ap­do­va­no­jo. Bet vie­ną sa­vo inst­ru­men­tą, šu­kas, vieš­nia nu­slė­pė. Šu­ko­mis Onu­tė gro­ja iš­skir­ti­nė­mis pro­go­mis. Per šven­tas Onas. Pa­gal pa­žin­tį. Kai ša­lia gar­sus mu­zi­kan­tas, Bir­žų kraš­to ar­mo­ni­ki­nin­kas Jo­nas Bal­čiū­nas.

– Mu­zi­kan­to Bal­čiū­no se­suo Ona – ma­no ge­riau­sia drau­gė. Anks­čiau gy­ve­no Kė­dai­niuo­se. Va­žiuo­da­vo­me mes pas ją švęs­ti Oni­nių. Bal­čiū­nas gro­ja ar­mo­ni­ka, o aš jam pri­ta­riu šu­ko­mis. Kaip smui­ku. Per vie­nas Oni­nes Kė­dai­niuo­se mes išė­jo­me į bal­ko­ną. Kai už­gro­jo­me, pra­dė­jo bū­riuo­tis ant gat­vės žmo­nės, – pri­si­me­na Ona.

Ona Sme­rod­kie­nė, sa­vo ei­lia­vi­mų są­siu­vi­nį „Bir­žie­čių žo­džiui“ pa­ti­kė­ju­si, jau ne­be­ga­li at­si­ža­dė­ti sa­vo mu­zi­kos. Su­si­ran­da šu­kas. Ir už­gro­ja „Žu­vėd­rą“. Tai jau­nys­tė, žu­vėd­ra bal­to­ji, Onu­tei vėl mo­ja nuo Ro­vė­jos kran­tų...

Nuo jau­nų die­nų iki se­nat­vės Ona trau­kia dai­nas miš­riuo­se an­samb­liuo­se. Kai jau­na – „Naf­to­tie­ky­je“, o se­nat­vės su­lau­ku­si – Pa­ro­vė­jos kul­tū­ros na­muo­se pas Vy­tau­tą Ka­va­liaus­ką. Džiau­gia­si Onu­tė: dai­nos – jos gy­ve­ni­mo tur­tas. Daug kur su an­samb­liais kon­cer­ta­vu­si. Kiek­vie­nas kon­cer­tas – įdo­mi ir pra­smin­ga eks­kur­si­ja, bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis. Dai­nos pa­ro­vė­jie­čių an­samb­lį nu­ve­dė net iki Sei­mo. Gai­la, dėl pa­blo­gė­ju­sios svei­ka­tos re­pe­ti­ci­jas te­ko nu­trauk­ti.

– An­samb­lio va­do­vas Vy­tau­tas Ka­va­liaus­kas la­bai ge­ras mo­ky­to­jas. Jis man vis pa­skam­bi­na ir guo­džia: ap­si­rgti vi­siems pa­si­tai­ko. Tu dar dai­nuo­si. Gal va­do­vo lin­kė­ji­mai iš­si­pil­dys? La­bai no­rė­tų­si. An­samb­lis kaip šei­ma. Skam­bi­na man ir an­samb­lio mo­te­rys, tei­rau­ja­si, kaip svei­ka­ta, – pa­sa­ko­ja Ona.

Ji an­samb­ly­je ne­dai­nuo­ja, bet kul­tū­ri­nių ren­gi­nių ne­pra­lei­džia. Da­li­na­si įspū­džiais: ne­se­niai Pa­ro­vė­jo­je kon­cer­ta­vo Sa­lo­čių mu­zi­kan­tai. Tai bent ko­lek­ty­vas! Nuo skam­bių me­lo­di­jų net sie­nos dre­bė­ju­sios.

Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ

Re­gi­nos Vai­če­ko­nie­nės nuo­tr.

Dienos populiariausi

Archeologų džiaugsmas – ūkinė duobė

2017 m. liepos 14 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas